Besąlygiškas teigiamas požiūris yra ankstyvųjų humanistinių terapeutų koncepcija, ypač į asmenį ar klientą orientuota terapija. Nors šis apibrėžimas yra trumpas, tačiau viena iš pagrindinių šiame ankstyvame darbe išsakytų minčių yra ta, kad bet kuris asmuo, kuriam taikoma terapija, nusipelno pagarbos ir galiausiai turi įrankius pereiti nuo mažiau geidžiamo savęs prie geidžiamo. Tai palengvina terapeuto nuolatinis buvimas ir priėmimas su klientu, o ypač besąlygiško pozityvaus požiūrio samprata, kuri patvirtina kliento priimtinumą, nors jie turi ir gerų, ir blogų savybių.
Suprasti skirtumą tarp sąlyginio ir besąlyginio teigiamo požiūrio yra naudinga suvokiant pastarojo termino reikšmę. Sąlyginis reiškia šarnyrinius arba priklausomus nuo. Asmuo pagal šį scenarijų gali pelnyti pagarbą ar prisirišimą tik tada, kai elgiasi ar mąsto tam tikru būdu, o jei nesilaikys kito asmens standartų, jis gali būti izoliuotas arba vienas. Tėvai, kurie rodo meilę vaikui tik tada, kai jam gerai sekasi mokykloje ar kitu būdu, neišreiškia jokios besąlyginės meilės. Vietoj to, vienas iš tėvų nustato sąlygas, kuriomis bus atsižvelgiama, o vaikui paliekama nuostata, kad skirtis nuo tėvų yra neteisinga arba bloga.
Psichologai humanistai, tokie kaip Carlas Rogersas, tvirtino, kad terapijos aplinkoje žmonės pirmą kartą gali susidurti su besąlygišku teigiamu požiūriu. Dauguma santykių nustato sąlygas, o tai reiškia, kad dauguma žmonių niekada nebuvo visiškai priimti tiek nesėkmių, tiek triumfų. Kai terapeutas priima tokį požiūrį, tai, pasak Rogerso ir kitų, gali būti viena iš labiausiai gydančių aplinkų. Žmogui, kuriam leidžiama būti tuo, kuo jis yra, nereikia įsitempti prieš nuolatines sąlygas ir sprendimus, kurie jį sutinka realiame pasaulyje, ir tai yra aplinka, kurioje gali įvykti dinamiški pokyčiai.
Daugelis žmonių pažvelgtų į šią koncepciją ir pamatytų tiesioginius jos trūkumus, o kas, jei asmuo elgiasi pavojingai sau ar kitiems. Save žalojančiu elgesiu Rogersas ir kiti atkreipia dėmesį į tai, kad galima priimti žmogų nepritariant jo elgesiui. Pavyzdžiui, jei žmogus pjauna, o terapeutas neigia rūpestį ir rūpestį, tai nėra labai gydo. Priešingai, klientas, susižalojęs ir sužadinantis terapeuto rūpestį bei susirūpinimą, gali persikelti į vietą, kur sužalojimas galiausiai neįvyksta. Ypač šiuolaikinėje terapijoje besąlygiškas dėmesys nereiškia, kad terapeutas negali įsikišti, kad išgelbėtų klientą nuo žalos, bet šis veiksmas kiltų iš gilaus susirūpinimo ir pagarbos, o ne iš bet kokios baudžiamosios pozicijos.
Ši besąlygiško teigiamo požiūrio laikysena nėra tik terapijos pavyzdys. Daugelis teigia, kad tai gali būti pavyzdys valstybių vadovams, vairuotojams kelyje, tėvams ir jų vaikams, įmonėms ir žmonėms, kuriems jie tarnauja. Buvo teigiama, kad visi žmonės turi pagrindinę teisę į meilę ir pagarbą gali pakeisti visą pasaulį.