Morfogenezė yra svarbus vystymosi biologijos procesas, kurio metu organizmai sukuria jiems būdingas formas. Tai apima audinių, organų ir viso organizmo formų vystymąsi – tai neapsiriboja tik visa organizmo forma. Šį procesą, kuriuo apibrėžiama forma, netiesiogiai kontroliuoja būtybės genetinė sandara. Įvairūs procesai, tokie kaip cheminiai signalai, susiję su hormonais, ir fizinis stresas, atsirandantis dėl ląstelių vystymosi modelių, skatina ląstelių vystymąsi tam tikru būdu, dėl kurio susidaro specifinės formos organai. Nors morfogenezė paprastai tiriama atskirai nuo ląstelių augimo, vienaląsčių organizmų vystymuisi jie iš esmės yra vienodi, nes tokio padaro formą apibrėžia vienos ląstelės forma.
Yra daug skirtingų vystymosi biologijos elementų, kurie galiausiai prisideda prie morfogenezės. Ląstelių diferenciacija, procesas, kurio metu viena ląstelė dalijasi ir susidaro daug, yra svarbi, nes daugelis organų formų, lemiančių bendrą organizmo formą, nustatomos remiantis ląstelių diferenciacijos modeliais. Pavyzdžiui, ankstyvoje vystymosi stadijoje pirmoji ląstelė dalijasi į dvi, tačiau tos dvi ląstelės nebūtinai dalijasi simetriškai. Skirtingos ląstelės dalijasi skirtingu laiku, taip sukeldamos asimetrinį vystymąsi, kuris po daugelio vėlesnių dalijimųsi lemia formą. Šias asimetrijas paprastai sukelia genetinės instrukcijos, kurias atlieka baltymai arba kiti cheminiai ir erdviniai elementai.
Ląstelių augimas yra dar vienas svarbus vystymosi biologijos aspektas, prisidedantis prie morfogenezės. Ląstelių augimas apibūdina, kiek ląstelė auga pagal savo organelių ir citoplazmos turinį. Kai kurios ląstelės auga gana didelės, o kitos išlieka gana mažos. Skirtingų dydžių ląstelės vaidina svarbų vaidmenį morfogenezėje, nes skirtingų dydžių ląstelės gali įvairiais būdais sujungti, kad susidarytų skirtingų formų organai.
Morfogogenezė yra gana subtilus procesas, kurį galima sutrikdyti arba pakeisti įvairiais būdais. Vystymosi genetikai dažnai tiria morfogenezę, deaktyvuodami specifinius tikslinius genus, kurie saugo tam tikrų ląstelių genetines instrukcijas, kad gautų signalus, kurie sukelia arba sustabdo įvairius ląstelių augimo ir diferenciacijos aspektus. Dažnai dėl tokių eksperimentų atsiranda organizmų, kurie nepakankamai išsivysto, kad išgyventų ankstesnį embriono vystymąsi. Kai kuriais atvejais tam tikri svarbūs organai nesusiformuoja iki galo, o kitais atvejais diferenciacija gali pasireikšti nepakankamai, kad organų formos iš viso išsivystytų. Tokiu būdu tyrinėdami morfogenezę, mokslininkai gali susieti konkrečius genus su tam tikromis vystymosi funkcijomis.