Įprasta eisena būna tada, kai žmogaus bėgimo ar ėjimo ciklas yra toks, kad pėda tinkamai sugeria smūgį. Jei žmogus neturi normalios eisenos, gali atsirasti skausmas ir kitos sąlygos. Žmogaus eisena yra padalinta į dvi fazes: stovėsenos fazę ir siūbavimo fazę. Šių fazių metu pėda turi tam tikru būdu atsitrenkti į žemę, kad būtų pasiekta tinkama eisena.
Įprastos eisenos stovėsenos fazė sudaro apie 60 % viso ėjimo ciklo, o bėgimo ciklo – mažiau. Jis progresuoja nuo to momento, kai kulnas paliečia žemę iki to momento, kai didysis pirštas palieka žemę. Tinkamai einant, kulnas atsitrenks į grindis išorinėje pėdos nugaroje, ty išorinėje užpakalinėje dalyje. Po kulno smūgio pėdos vidurys atsitrenkia į žemę. Einant toliau, pėda pailgės ir sustings, kad padėtų žmogui judėti į priekį.
Jei pėdos skliautas yra per seklus, sakoma, kad žmogus turi plokščias pėdas. Be tinkamo lanko pėda negali tinkamai varyti žmogaus į priekį, o einant ar bėgiojant klubai ir keliai gali būti netinkamai išdėstyti. Plokščios pėdos gali sukelti nugaros skausmus, sąnarius, nuospaudas ir plaktuko pirštą, nes kūnas bando kompensuoti neteisingą eiseną. Priešingoje pusėje žmogus, turintis per daug lanko, gali patirti problemų, nes pėda nepakankamai išsilygina, kad sugertų sąnarius ir kaulus einant ar bėgiojant. Šios anomalijos pasekmės yra jautrumas blauzdų skilimui, įvairių kaulų lūžiai ir kulkšnių patempimas.
Esant normaliai eisenai, pėdos viduriui atsitrenkus į žemę, atsitrenkia kojų pirštai. Kai visa pėda yra ant žemės, žmogus turi balansuoti ant pėdos, kai kita koja juda į priekį. Per tą laiką visas kūno svoris yra ant vienos kojos. Kitai pėdai svyruojant į priekį, kūno svoris perkeliamas į priekį, kol kita koja atsitrenkia į žemę ir pirmosios pėdos kulnas pradeda kilti. Šiuo vaikščiojimo tašku abi pėdos yra ant grindų, vadinamos galutine dviguba atrama, o kūnas perkelia savo svorį nuo vienos pėdos ant kitos.
Kiti 40% įprastos eisenos yra siūbavimo fazė. Šios fazės metu pėda svyruoja į priekį ir ruošiasi atsitrenkti į kulną bei užbaigti įprastą eiseną. Paprastai pėdai nulipus nuo žemės, kūno svoris turi pasitraukti nuo mažojo piršto srities iki didžiojo piršto. Tai reiškia, kad įprastoje eisenoje išorinis kulnas turi atsitrenkti į žemę pirmiausia, o didysis kojos pirštas – paskutinis. Bėgant plūduriavimo fazė – pofazė, kai nė viena koja neliečia žemės – pridedama prie siūbavimo fazės.