Samba yra gyvas šokis, sudarytas iš kitų šokių derinio su Pietų Amerikos ritmais. Jį įkvėpė lundu – afrikietiškas šokis, panašus į ispanų fandango. Samba yra žinoma dėl savo kelių ir klubų judesių, taip pat ritmiško ėjimo, atsimušimų į pėdos kamuoliuką ir plačiai išskėstomis rankomis.
Šis šokis siejamas su Brazilijos Rio karnavalu ir daugybe sambos mokyklų. 1917 m. samba pirmą kartą tapo Rio de Žaneiro karnavalo dalimi. Šokėjų dėvimi kostiumai dažnai yra spalvingai puošti bikiniai ir ekstravagantiškai puoštos galvos apdangalai.
Samba prasidėjo kaip muzika Brazilijos darbininkų klasei, kitaip nei bossa-nova, kurią ji iš dalies įkvėpė. „Bosa-nova“ skambėjo į džiazą panašius garsus ir buvo populiari tarp prabangių Rio de Žanjero paplūdimio bendruomenių. Kita vertus, samba buvo populiari Rio de Žaneiro lūšnynuose.
Šokis arba vaikščiojimas samba, kaip kartais vadinamas, yra pagrįstas šokinėjančiu žingsniu, kai naudojamas pėdos kamuolys. Reikia stengtis, kad žingsnis būtų lygus ir netrūkčiojantis. Taip pat būtinas tinkamas kelių judėjimas, nes judesiai turi būti sklandūs ir ritmiški.
Volta yra sambos judesys, kai žengiama per kelius, o botatogo yra vienas iš ėjimo judesių ir apima žingsnius, kurie keičiasi kryptimi. Šokiai susideda iš vaikščiojimo žingsnių ir žingsnių, atliekamų vienoje vietoje, ir pasižymi plačiai išskėstomis rankomis.
Conga, mesemba ir carioca yra tik keletas iš daugelio sambų rūšių. Skirtumai tarp jų nėra tokie pastebimi kaip panašumai, nes jie visi šokami tuo pačiu tempu. Europos ir Šiaurės Amerikos versijose dažnai yra įtraukti valso žingsneliai.
Sambos tempas yra 50 taktų per minutę arba 100 dūžių per minutę. Šokama trimis žingsniais kas du muzikos dūžius, o tai yra trigubas laikas. Madonnos „La Isla Bonita“ skamba sambos šokių muzika.