Širdies susitraukimų dažnis ramybės būsenoje – tai širdies plakimų skaičius, kai kūnas visiškai ilsisi, o geriausias laikas atlikti šį matavimą yra ryte prieš atsikėlus iš lovos. Net atsikėlus greitai nueiti į tualetą gali šiek tiek padidėti širdies susitraukimų dažnis ir jie tikrai „neilsisi“. Taigi, norint tiksliai apskaičiuoti ramybės pulsą, gali prireikti šiek tiek planavimo. Pavyzdžiui, gera idėja prie lovos turėti nedidelį rankinį laikrodį arba laikmatį, kad žmogus galėtų ryte patikrinti kursą.
Paprastai lengviausias būdas gauti šį matavimą yra išmatuoti pulsą ties rieše, maždaug centre virš vadinamosios radialinės arterijos arba abiejose kaklo pusėse prie miego arterijos. Miego arterija gali lengviau matuoti pulsą, o rodomuoju ir viduriniu pirštu žmogus turėtų pajusti arterijos plakimą. Nenaudokite nykščio, nes jis turi silpną pulsą ir gali sujaukti skaičių.
Norėdami tiksliai nustatyti širdies susitraukimų dažnį, žmonės pulso dūžius skaičiuoja vieną minutę, tačiau dauguma žmonių gana gerai išmatuoja širdies ritmą ramybės būsenoje, skaičiuodami pulsą penkiolika sekundžių ir padaugindami šį skaičių iš keturių. Atkreipkite dėmesį, kad rodiklis gali šiek tiek nukrypti kiekvieną dieną, tačiau jis turėtų neviršyti tam tikrų lygių.
Vidutinis suaugusių vyrų širdies susitraukimų dažnis ramybės būsenoje yra apie 70 dūžių per minutę (bpm). Moterų vidurkis yra šiek tiek didesnis – 75 k./min. Standartinis nuokrypis rodo, kad daugumai suaugusiųjų ramybės metu viskas tarp 60–80 dūžių per minutę yra laikoma normalia, o kai kuriems sportininkams ramybės ritmas yra dar mažesnis, nes jų širdis plaka efektyviau. Jei rodiklis nepatenka į šį vidurkį, tai gali nekelti nerimo, tačiau verta tai paminėti gydytojui. Kūdikiams ir vyresniems vaikams šis rodiklis yra daug didesnis nei suaugusiųjų. Naujagimio širdis gali plakti 120 kartų per minutę, o vyresniems vaikams dažnis vis dar gali viršyti 100 dūžių per minutę.
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl žmonėms reikia apskaičiuoti širdies ritmą ramybės būsenoje, yra ta, kad tai yra dalis skaičiavimų, kurie gali nustatyti tikslinį širdies susitraukimų dažnį atliekant širdies ir kraujagyslių ar aerobinius pratimus. Žinoma, ne visada būtina laikytis formulės, o jei žmonės nesportavo reguliariai arba serga širdies ligomis, jie pirmiausia turėtų pasikalbėti su gydytojais apie saugias tikslines normas. Vidutiniam geros sveikatos žmogui tikslinė norma yra apie 50–85 % didžiausios normos, o didžiausią normą galima greitai nustatyti iš skaičiaus 220 atėmus amžių, todėl ramybės normos gali niekada neprireikti.
Daugeliu atvejų žmonėms tikrai nereikia matuoti širdies ritmo ramybės būsenoje, nors tai gali būti daroma gydytojų kabinetuose. Tai taip pat yra „gyvybiškai svarbių“ tyrimų dalis ligoninėse. Tačiau jei žmogus įtaria kokių nors problemų su širdimi, apskaičiuojant kelių dienų ramybės normą, nes tai geriausia padaryti prieš žmogui atsikėlus iš lovos, gydytojui bus gera informacija. Kai kurių žmonių, sergančių širdies ar kraujospūdžio ligomis, gydytojai taip pat gali paprašyti retkarčiais stebėti šį dažnį.