Vibrafonas, dar vadinamas vibraharpu, yra mušamieji instrumentai, vienas iš idiofonų. Idiofonai yra instrumentai, skleidžiantys garsą, panašų į viso instrumento korpuso vibraciją. Kiti idiofonų pavyzdžiai yra trikampiai ir cimbolai.
Viena idiofonų grupė grojama plaktukais, būtent šiai grupei priklauso vibrafonas. Kiti plaktuku naudojami instrumentai yra ksilofonas, marimba, glockenspiel, varpeliai arba vamzdiniai varpai, krotalai arba senoviniai cimbolai ir plieniniai būgnai.
Kaip ir glockenspiel, vibrafonas yra metalinių strypų rinkinys. Tai išskiria jį nuo marimbos ir ksilofono, kurių abu yra mediniai. Vibrafonas taip pat išsiskiria tuo, kad vibrato arba tremolo gamina elektriniai ventiliatoriai ant jo rezonatorių vamzdžių. Variklio greitis reguliuoja vibracijos greitį. Kaip jau supratote, ši vibrato funkcija yra vibrafono pavadinimo šaltinis.
Tipiškas vibrafonas turi trijų oktavų diapazoną, prasidedantį F žemiau vidurio C, dviejų su puse oktavų diapazoną, prasidedantį nuo vidurio C, arba trijų su puse oktavų diapazoną, prasidedantį F žemiau vidurio C. Vibrafono juostos yra išdėstyti žemiausiomis aikštelėmis žaidėjo kairėje.
Vibrafonas paprastai grojamas įvairiais plaktukais. Naudojami kieto ir vidutinio laido plaktukai, taip pat guminiai plaktukai. Verpalų plaktukai gali būti naudojami minkštiems perėjimams, o vibrafono glissandos gali būti efektyviai atvaizduojamos vieliniais šepečiais.
Dvi mažiau paplitusios vibrafono technikos yra šios: negyvas glostymas arba negyvas prilipimas – tai smūgiavimas į vibrafono strypą ir plaktuko palikimas ten pailsėti, ty nedelsiant jo nekelti, kad strypas galėtų vibruoti. Rezultatas – duslus staccato. Kita technika – vibrofono taktų pabaigą groti violončelei arba kontrabosu.
Vibrafonas yra džiazo, grupės ir orkestro ansambliuose, naudojamas tiek atsarginiam, tiek soliniam grojimui. Įžymūs vibrafonininkai yra Roy’us Ayersas, Miltas Jacksonas, Gary Burtonas, Red Norvo, Cal Tjader ir Lionelis Hamptonas.