Brachialinė pleksopatija yra žasto rezginio, nervinių skaidulų, einančių iš stuburo, per kaklą ir pažastį ir į ranką, pažeidimas. Brachialinio rezginio nervai perduoda nervinius signalus į krūtinės, peties, rankos ir plaštakos odą ir raumenis. Brachialinio rezginio pažeidimą dažniausiai sukelia per didelis nervinių skaidulų tempimas arba plyšimas, o tai pasireiškia kaip sutrikusi raumenų kontrolė ar jutimas.
Brachialinę pleksopatiją sukelia tam tikros rūšies fizinė trauma. Suaugusiesiems dažniausiai pasitaikančios priežastys yra sportinės traumos, motociklų ar visureigių transporto priemonių (keturračių) avarijos, kritimai, tiesioginis smurtas ar šautinės žaizdos arba žiaurus rankos traukimas. Kūdikiai taip pat gali sirgti brachialine pleksopatija, kuri kartais atsiranda dėl sunkaus gimdymo arba netinkamo gimdymo žnyplėmis.
Būklės, kaip ir bet kokio nervų pažeidimo, sunkumo laipsniai. Lengviausias žasto rezginio pažeidimas gali būti laikina būklė, kurią galima išgydyti tiesiog pailsėjus ir kuri visiškai atsistato per kelis mėnesius. Dėl kitų rūšių sužalojimų gali prireikti profesinės ar fizinės terapijos, o kai kuriems – operacijos. Kartais bet kokiam nervų skausmui malšinti skiriami prieštraukuliniai vaistai. Daugeliu brachialinės pleksopatijos atvejų prognozė yra gera visiškam arba beveik visiškam pasveikimui.
Brachialinė pleksopatija gali pasireikšti raumenų silpnumu arba bloga plaštakos ar rankos raumenų kontrole. Kiti galimi simptomai yra susilpnėjęs jutimas, susilpnėję refleksai ir rankos ar plaštakos paralyžius. Brachialinio rezginio pažeidimas gali sukelti Erbo paralyžių, kai ranka suglebusi kabo šalia kūno, o dilbis ištiestas delnu į viršų. Asmuo, sergantis Erbo paralyžiumi, negali perkelti rankos į jokią kitą padėtį. Kitas kai kurių atvejų sukeltas sutrikimas yra Klumpke’s paralyžius, kai paralyžiuojami dilbio ir plaštakos raumenys, dažniausiai dėl to pacientui atsiranda būdinga nagų plaštaka.
Dauguma kūdikių, patyrusių peties rezginio pažeidimą, pasveiksta arba pagerėja per šešis mėnesius. Tie, kuriems pasireiškia sveikimo požymiai, paprastai gali būti gydomi įvairiais judesiais, kuriuos atlieka jų tėvai, ir reguliariai tikrina gydytojas. Kūdikiams, kurie nerodo sveikimo požymių, paprastai reikia operacijos.