Vaikų kalbos dispraksija, dar vadinama vaikystės afraksija, yra kalbos sutrikimas, dėl kurio vaikams sunku formuoti žodžius ar taisyklingai tarti garsus. Ši raidos problema, kuri prasideda prieš gimimą, berniukus paveikia keturis kartus dažniau nei mergaites. Daugelis tyrinėtojų mano, kad vaikystės kalbos dispraksija yra motorinės žievės, kuri yra smegenų dalis, atsakinga už signalų ir pranešimų siuntimą likusiai kūno daliai, nepakankamo išsivystymo arba nesubrendimo pasekmė.
Vaikų kalbos dispraksija paprastai skirstoma į dvi kategorijas. Vaikai, sergantys burnos dispraksija, negali taisyklingai judinti burnos, kad sukurtų tam tikrus garsus, o vaikams, sergantiems žodine dispraksija, sunku derinti garsus ir skiemenis, kad ištartų žodžius. Trečioji rūšis – motorinė dispraksija – pažeidžia kūną; vaikai, sergantys motorine dispraksija, turi sunkumų su suvokimu ir gyliu, jie dažnai yra nekoordinuoti, nerangūs ir nesubalansuoti. Vaikai vienu metu gali sirgti daugiau nei vienu dispraksijos tipu.
Kūdikiai, sergantys dispraksija, gali negirdėti tiek garsų, kiek kiti kūdikiai, ir jiems gali būti sunku judėti burnoje, pavyzdžiui, kramtyti ar ryti. Jie gali pradėti kalbėti vėliau nei kiti kūdikiai. Maži vaikai, turintys sutrikimą, dažnai palieka sudėtingus garsus iš žodžių, praleidžia ištisus skiemenis arba sutrumpina žodžius, kad juos būtų lengviau pasakyti.
Vyresnius vaikus, sergančius dispraksija, dažnai sunku suprasti. Jie gali suprasti ištartus žodžius, bet negali reaguoti, o tai gali būti labai varginanti. Vaikams, sergantiems kalbos dispraksija, trūksta žodinės prozodijos ir jie gali įterpti tarpus netinkamose vietose arba kirčiuoti netinkamą žodį ar skiemenį. Kalbos metu jie dažnai daro pauzę ir mintyse griebiasi žodžių ar garsų.
Nerimas dar labiau pablogina. Kartais jie gali teisingai tarti garsus patogioje, be streso aplinkoje, bet negali leisti tų pačių garsų ar žodžių, kai jaučiasi įtempti ar nusiminę. Kai kuriems vaikams gali būti sunku išmokti skaityti ar rašyti. Jiems gali būti sunku įvaldyti smulkiosios motorikos užduotis, tokias kaip kirpimas, batų raištelių rišimas ar rašymas. Kalbos dispraksija vaikystėje gali labai pakenkti nukentėjusių vaikų emocinei gerovei; dažnai kenčia jų socialiniai įgūdžiai ir gali pasireikšti elgesio ar emocinių problemų.
Suaugę vaikai paprastai neišauga dispraksijos. Priklausomai nuo sunkumo laipsnio, paveiktiems vaikams gali prireikti dažnos ir intensyvios kalbos terapijos, kad jie koordinuotų ir sustiprintų raumenis, kad jie galėtų teisingai skleisti garsus. Kai kurie terapeutai rekomenduoja naudoti komunikacijos lentas, kompiuterinius prietaisus arba gestų kalbą kaip papildomą terapijos dalį.