Geštalto suvokimo principas yra samprata, kad žmogaus protas mato modelius nepilnuose objektų ar sąvokų vaizdavimuose ir gali iš šių modelių išskaičiuoti visumos prigimtį. Tai tiesiogiai prieštarauja atomizmo požiūriui psichologinėje teorijoje, teigiančiam, kad žmogaus suvokimas grindžiamas gebėjimu suskaidyti sąvokas ar objektus į iš esmės pagrindines dalis, kurias galima identifikuoti. Žmogaus proto suvokimo tipus XIX amžiaus pabaigoje pirmą kartą intensyviai tyrė psichologija, o geštaltinis suvokimo principas atsirado tuo metu, siekiant mesti iššūkį atomizmui. XX a. 19-ajame dešimtmetyje jį propagavo tokie žinomi mąstytojai kaip Johanas von Goethe, Ernstas Machas ir Maxas Wertheimeris. Pagrindinis iš pagrindinių geštalto principų yra tas, kad žmogaus protas suvokia prasmę, remdamasis aukštesniuoju smegenų kontekstu to, ką liudija jo pojūčiai, o ne pasikliauja visu prieš jį esančiu jusliniu turiniu.
Tai, kaip žmogaus protas suvokia savo aplinką, gali likti neišsamiu paslaptimi neribotą laiką, nors 2011 m. psichologija turi pagrindinį supratimą apie tai, kaip ji veikia. Geštalto principai yra pagrįsti keturiomis pagrindinėmis prielaidomis apie tai, kaip žmonės mąsto. Tai apima panašumo, tęstinumo, artumo ir uždarumo idėjas.
Panašumo sąvoka reiškia, kad žmogaus protas sugrupuoja objektus ir įvykius, kurie turi bendrų pagrindinių bruožų, ir mato tarp jų aukštesnius ryšius, dėl kurių jie atrodo kaip vieninga visuma. Tęsinys apima vizualinį bruožą, kai akis verčiama sekti tam tikru modeliu iki galo, kad būtų galima rasti objekto prasmę, kuri dažnai grindžiama paprastomis linijomis ar kreivėmis, esančiomis natūralioje ir žmogaus sukurtoje aplinkoje. Artumas yra susijęs su tęstinumu ir yra mąstymo tendencija grupuoti objektus, esančius fiziškai šalia vienas kito, kaip didesnės visumos dalis, pavyzdžiui, mažų blokelių, išdėstytų vienas šalia kito, seriją, kuri suvokiama kaip viena didesnė dalis.
Uždarymas yra vienas iš esminių geštalto suvokimo principo aspektų, teigiančių, kad protas iš esmės „užpildo tuščias vietas“, kai pastebimas nepilnas paveikslas ar raštas. Protas turi tendenciją suteikti neužbaigtumui didesnę prasmę, iš dalies remdamasis prielaidomis iš atminties ir patirties apie tai, kokių elementų trūksta. Taip pat yra natūrali žmogaus suvokimo tendencija, kad protas orientuojasi aplinkoje, pagrįsta kryptimis aukštyn ir žemyn, kurios vadinamos figūra ir žeme. Objektai skiriasi nuo platformos, ant kurios jie laikosi, arba fono, ant kurio jie yra uždėti. Ši tendencija yra tokia įgimta geštalto suvokimo principui, kad pašalinus perspektyvą, pvz., nesvarumo aplinkoje erdvėje ar po vandeniu, žmogaus protas gali būti dezorientuotas ir sutrikęs.
Patogus būdas įsivaizduoti, kaip skiriasi dvi priešingos atomizmo teorijos ir geštalto suvokimo principas, yra apsvarstyti, kaip kažkas „mato“ medį. Atomizmo metodas teigia, kad kažkas pirmiausia pamato atskirus komponentus – lapus, šakas, kamieną ir pan., o paskui mintyse surenka juos visus, kad suprastų, jog tai yra medis. Geštalto suvokimo principas teigia, kad pirmiausia matomas visas medis, net jei nematyti ar yra iškreiptos svarbios jo dalys, o atskiri jo komponentai, tokie kaip lapai ar vaisiai, paprastai arba iš karto nėra sąmonės lygmenyje.