Divertimentas – klasikinės muzikos kūrinys, ypač populiarus XVIII a. Sukurta pramogai, susideda iš kelių nedidelių judesių. Paprastai kompozitoriai divertimentus rašė kaip muziką, skirtą vakarienei ar banketams. Jie taip pat parašė juos bendram susimaišymui ir šokiams, kurie įvyko po valgio. Keli judesiai turėjo išlaikyti judrų ir gyvą vakaro tempą.
Nors dauguma divertimentų turi nuo trijų iki dešimties judesių, jie neturi jokios griežtos nustatytos formos. Taigi, ar kūrinį reikėtų priskirti prie divertimento, priklauso nuo termino „divertimento“ kilmės. Šis terminas kilęs iš italų kalbos ir reiškia „nukreipti ar linksminti“. Pramogos dažniausiai asocijuojasi su laime, todėl žmonės divertimenti paprastai vadina lengvąja muzika. Tačiau nukreipimas tiesiog reiškia daryti ką nors kitaip arba eiti nauja kryptimi. Tai nebūtinai reiškia lengvumą, todėl kai kurie divertimentai yra gana rimti.
Nors divertimentas neturi iš anksto nustatytos formos, jame esantys judesiai paprastai turi. Pavyzdžiui, judesiai gali būti rondo arba sonatos formos. Vis dar buvo tikimasi, kad kompozitoriai, rašydami divertimentus, laikysis formalių teorijos taisyklių. Tiesą sakant, daugelyje divertimentų yra pažangių, brandžių muzikinių koncepcijų, dėl kurių kūriniai tampa tikrais šedevrais, nepaisant aplinkos, kuriai jie buvo skirti. Kaip pavyzdį ekspertai dažnai nurodo Wolfgango Amadeus Mozarto „Styginių divertimentą K. 563“.
Kalbant apie divertimentinį orkestravimą, kompozitoriai gali naudoti medinius pučiamuosius, pučiamuosius pučiamuosius, styginius arba jų derinį, taip pat papildomus mušamuosius. Kai kurie divertimentai skirti kameriniams orkestrams. Tačiau dažnai neturėdavo nei erdvės, nei pinigų naudotis kameriniais orkestrais, todėl kompozitoriai ieškojo kitų instrumentinių derinių. Taigi divertimentai vaidino svarbų vaidmenį kuriant specifines kamerines formas, tokias kaip styginių kvartetas ir pučiamųjų kvintetas. Šiuose kūriniuose yra keletas geriausių muzikinio eksperimentavimo ir instrumentinio atlikimo ribų peržengimo pavyzdžių.
Nors kai kurie šiuolaikiniai kompozitoriai rašo naujus divertimentus naudodami toninių ir atoninių metodų mišinį, divertimentai nėra tokie populiarūs kaip XVIII amžiuje. Priežastis ta, kad, išskyrus oficialias vakarienes, žmonės paprastai nenaudoja gyvų muzikantų ar net nenaudoja muzikos. Kai žmonės tapo labiau užsiėmę, o maistas vėliau tapo funkcionalus, o ne socialinis, divertimentai tapo labai pasenę. Kai atliekami nauji divertimentai, dažniausiai tai vyksta formalioje koncertinėje aplinkoje, kur daugiausia dėmesio skiriama muzikai, o ne valgomajame.