Egzantema yra bėrimas, apimantis paraudimą, iškilimus ir kartais pustules, apimantis didelę kūno vietą. Žmonėms tokie bėrimai gali atsirasti dėl toksinų poveikio, infekcijos ar blogos reakcijos į vaistus. Bėrimo gydymas priklauso nuo pagrindinės priežasties nustatymo ir tinkamo jos valdymo, kartu teikiant palaikomąjį gydymą, kad būtų išvengta komplikacijų. Priežiūroje gali dalyvauti dermatologas kartu su specialistu, kuris gali gydyti pagrindinę bėrimą sukeliančią problemą.
Egzantema yra žinoma vaikų problema, nes kai kurios vaikų ligos, pvz., raudonukės, raudonukės, skarlatina ir tymai, yra susijusios su išskirtiniu rausvu bėrimu. Bėrimas pirmiausia gali atsirasti jautriose, jautriose kūno vietose, laikui bėgant plisti. Suaugusiesiems taip pat gali išsivystyti viso kūno bėrimas. Bėrimas gali niežėti, dilgčioti ar peršti, priklausomai nuo to, kas jį sukėlė, be to, pacientui gali pasireikšti karščiavimas ir kiti simptomai, pvz., kosulys ar dezorientacija.
Kai nustatoma egzantema, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kodėl. Jei bėrimą sukelia toksinas, gali prireikti skirti vaistų, kad toksino veikimas būtų pakeistas, arba teikti palaikomąją priežiūrą, kuri padėtų paciento organizmui metabolizuotis ir išskirti toksinį junginį. Toksinai gali sukelti tokių problemų kaip dusulys ir širdies sutrikimai, todėl gydymo metu svarbu atidžiai stebėti pacientą, ar neatsiranda komplikacijų požymių.
Esant bakterinių ar virusinių infekcijų sukeltam bėrimui, kartu su palaikomuoju gydymu būtini vaistai, naikinantys infekciją sukeliantį organizmą. Vėsios vonios gali padėti sumažinti karščiavimą, o pacientams taip pat gali būti naudingi raminamieji kremai, mažinantys niežulį ir bėrimo dirginimą. Kartais egzantema atsiranda dėl autoimuninės reakcijos, kai paciento kūnas pradeda atakuoti save, dažnai po sisteminės infekcijos. Tokiais atvejais imuninę veiklą slopinantys vaistai gali padėti sumažinti bėrimą.
Esant blogoms vaisto reakcijoms, egzantemą sukeliantį vaistą reikia atšaukti ir pacientui gali prireikti kito palaikomojo gydymo. Tai gali apimti naują vaistą, skirtą gydyti būklei, kurią gydė pirminis vaistas, ir stebėti, ar nėra papildomų nepageidaujamų reakcijų, pvz., organų pažeidimo, požymių. Gydytojas atkreips dėmesį į vaisto reakciją į paciento diagramą, kad išvengtų to vaisto vartojimo ateityje. Pacientai, kuriems po tam tikrų vaistų vartojimo anksčiau buvo pasireiškusi egzantema, turėtų įspėti savo gydytojus, kad jie žinotų, kad jiems nereikia skirti susijusių vaistų.