Hemangioendotelioma yra labai retas naviko tipas, atsirandantis kraujagyslėse. Masė gali susidaryti bet kurioje kūno vietoje, tačiau ši būklė dažniausiai paveikia kraujagysles šalia odos arba kepenyse ar blužnyje. Hemangioendotelioma paprastai yra lėtai augantis gerybinis navikas, kuris nesukelia didelių simptomų, tačiau gali tapti vėžiu ir sukelti rimtų sveikatos komplikacijų. Gydymas gali apimti vaistų, skirtų sulėtinti naujų ląstelių augimą, vartojimą arba operaciją, skirtą pažeistai kraujagyslei pašalinti. Jei yra vėžys, žmogui gali prireikti papildomų operacijų, chemoterapijos ar spindulinio gydymo.
Tikslios hemangioendoteliomos priežastys nėra gerai suprantamos, tačiau dauguma navikų atsiranda dėl esamų gerybinių pažeidimų, vadinamų hemangiomomis. Gimimo metu hemangioma gali atsirasti dėl genetinės mutacijos ar vaisiaus pažeidimo. Kai kuriems žmonėms vėliau atsiranda pakitimų po tam tikrų toksinių cheminių medžiagų poveikio, lėtinių ligų ar autoimuninių ligų, kurios smarkiai pažeidžia imuninę sistemą. Tiksliai nežinoma, kaip ir kodėl nuo kai kurių pažeidimų išsivysto hemangioendoteliomos.
Asmuo gali matyti hemangioendoteliomą, jei ji yra labai arti odos. Paprastai jis atrodo kaip iškilęs, minkštas, tamsiai raudonas guzas, kuris nėra niežtintis ar jautrus. Masės dažniausiai pastebimos galvoje ar kakle, tačiau gali išsivystyti auglys rankoje, kojoje, liemenyje ar kitur odos paviršiuje. Auganti hemangioendotelioma kepenyse ar blužnyje gali nesukelti jokių simptomų, kol iš tikrųjų netaps vėžine ir nepradės pažeisti audinių. Dėl to kylančios problemos gali būti nuovargis, pilvo skausmas, lengvas kraujavimas, limfmazgių padidėjimas ir dažnos ligos.
Gydytojas gali aptikti odos hemangiomą ar hemangioendoteliomą atlikdamas paprastą fizinį egzaminą. Gilius navikus galima rasti naudojant vaizdo ekranus, tokius kaip ultragarsas ir kompiuterinės tomografijos tyrimai. Aptikus masę, norint patikrinti, ar nėra vėžio, paprastai reikia kraujo mėginio ir audinių biopsijos. Gydymo sprendimai priimami atsižvelgiant į paciento simptomus ir vėžio pradėjimo plisti tikimybę.
Jei maža hemangioendotelioma yra gerai izoliuota ir neturi vėžio požymių, gydytojas gali nuspręsti nedelsdamas ją gydyti. Vietoj to, pacientui gali būti nurodyta reguliariai lankytis patikrinimuose, kad būtų galima stebėti masės ir simptomų pokyčius. Kai kurie gerybiniai navikai gerai reaguoja į priešuždegiminius vaistus ir vaistus, skirtus sustabdyti naujų kraujagyslių audinių augimą. Chirurgija gali būti svarstoma, jei navikas pradeda pažeisti odą ar vidaus organą.
Vėžinės hemangioendoteliomos, kai tik įmanoma, pašalinamos chirurginiu būdu. Organų transplantacijos gali prireikti, jei navikas padarė sunkią, negrįžtamą žalą. Jei vėžys plinta, dažnai bandoma išlaisvinti kūną nuo vėžio keletu chemoterapijos ir spinduliuotės etapų. Prognozė kiekvienam pacientui gali skirtis, tačiau daugelis žmonių pasveiksta, kai anksti nustatomos ir gydomos jų būklės.