Pėdos kaulo lūžis – tai ilgųjų pėdos kaulų, tarp pirštų ir kulno, lūžis. Tai yra labiausiai paplitęs iš visų traumų sukeltų pėdų sužalojimų ir paprastai prasideda kaip nedidelis įtrūkimas vieno iš penkių padikaulio kaulų išoriniame apvalkale. Šie kaulai padeda subalansuoti, varyti ir palaikyti kūną. Negydomas pradinis įtrūkimas gali išsivystyti į lūžį, kuris nukeliauja per visą kaulą ir sukelia stiprų skausmą ir nejudrumą.
Metatarso lūžiai iš pradžių buvo vadinami žygio lūžiais, nes XIX amžiaus pradžioje jie buvo paplitę tarp karių. Šiandien jie dažniausiai pasitaiko profesionaliems sportininkams ir yra antroje vietoje po blauzdikaulio lūžių. Metatarso lūžis atsiranda dėl tiesioginės traumos arba pasikartojančio pėdos streso, pavyzdžiui, šokinėjant, šokant, žygiuojant ar bėgant. Netinkama avalynė, greitas aktyvumo padidėjimas, silpni raumenys ir mažas kaulų tankis gali prisidėti prie padikaulio lūžio atsiradimo.
Per didelis aktyvumas be poilsio taip pat yra pėdos kaulų stresinių lūžių priežastis. Žmogaus kūne esantys kaulai nuolat lūžta ir atsinaujina, o poilsio metu atsistato natūraliai. Kai be poilsio kaulai patiria didelį poveikį ar neįprastą stresą, organizmas kartais negali suspėti atsistatyti. Dėl to atsiranda įtempių lūžių arba keletas nedidelių kaulų įtrūkimų.
Metatarso lūžio simptomai yra palaipsniui didėjantis skausmas pėdos viršuje, kurį gali lydėti patinimas ar mėlynės. Pradžioje skausmas jaučiamas tik po sporto ar veiklos. Laikui bėgant, skausmas taps stiprus ir juntamas atliekant kasdienę veiklą arba kai pėda visai nespaudžiama. Daugeliu atvejų nukentėjusysis neprisimena, kad patyrė traumą, nes smūgio metu skausmas paprastai nejaučiamas.
Įtemptų lūžių diagnostikai reikia ištirti pėdą ir peržiūrėti simptomus. Gali būti atlikta rentgeno nuotrauka, tačiau tai ne visada tiksli diagnozės priemonė. Jei rentgeno nuotrauka neatskleidžia lūžių, bet simptomai rodo padikaulio įtampą, diagnozei patvirtinti gali būti naudojamas kaulų skenavimas.
Įtempto padikaulio lūžio gydymas apima mažiausiai trijų savaičių poilsį nuo veiklos, o jei skausmas stiprus, kasdienei veiklai gali būti skiriami ramentai arba specialūs vaikščiojimo batai. Po pradinio poilsio laikotarpio tikimasi laipsniško grįžimo prie įprastos veiklos per dvi ar keturias savaites. Kai kuriais atvejais gali prireikti fizinės terapijos, specialių pėdų įdėklų ar kalcio papildų, kad būtų paspartintas gijimas. Chirurgija retai reikalinga, tačiau gali prireikti kraštutiniais atvejais.