Vairavimo teorija, taip pat žinoma kaip potraukio mažinimo teorija, yra psichologinė motyvacijos ir mokymosi teorija, paprastai priskiriama Clarkui Hullui, 1929–1952 m. Jeilio universiteto psichologui. Vairavimo teorija teigia, kad žmonės paprastai patiria biologinius ar psichologinius potraukius arba poreikius ir kad didžioji dalis žmogaus elgesio atsiranda kaip pastangos patenkinti tuos poreikius ir sumažinti biologinių ar psichologinių paskatų stiprumą. Šie potraukiai gali apimti pagrindinius fizinius poreikius, tokius kaip troškulys, alkis ar sekso troškimas, arba gali apimti ir psichologinius poreikius, pvz., draugystės poreikį. Hullas manė, kad didžioji mokymosi proceso dalis priklauso nuo pavaros mažinimo. Žmonės pirmiausia atpažįsta poreikį, tada imasi veiksmų poreikiui patenkinti, o tada per elgesio sąlygas išmoksta, kaip tą poreikį galima patenkinti ateityje.
Visi žmonės ir daugelis kitų organizmų turi pagrindinių fizinių ir psichologinių poreikių. Dauguma žmonių pripažįsta žmogaus fizinius poreikius maisto, vandens, drabužių, pastogės ir šilumos. Psichologiniai poreikiai paprastai apima poreikį jaustis mylimam, būti priimtam bendruomenės, mėgautis draugyste, užsiimti kūrybine raiška ir jaustis saugiai. Psichologiniai ir fiziniai poreikiai gali atsirasti vienu metu tame pačiame asmenyje, dirbant kartu, kad būtų sukurtas išskirtinis potraukis. Vienas iš pavyzdžių galėtų būti fizinio ir seksualinio kontakto troškimas, integruotas su potraukiu mylėti, kuris skatina daugelį žmonių ieškoti ilgalaikių romantiškų partnerių.
Hull’s drive teorija teigia, kad kai organizmas patiria fizinį ar psichologinį potraukį ir yra sąmoningas bei dėmesingas, tas organizmas imsis veiksmų, kad sumažintų potraukio jėgą, patenkindamas poreikį. Pavyzdžiui, kai žmogus jaučiasi alkanas, jis patiria biologinį potraukį maistui. Maisto ieškojimas ir valgymas mažina tą potraukį, nes malšina alkį. Dažnai pavara sumažinama tik laikinai. Poreikis gali vėl atsirasti, o kai taip atsitiks, teorija teigia, kad norint vėl patenkinti poreikį reikės atnaujinti veiksmus.
Hullas toliau teigė, kad šis elgesio modelis, kai poreikis skatina veiksmą, skirtą poreikiui patenkinti, yra pagrindinė mokymosi proceso sudedamoji dalis. Kai žmogus patiria poreikį ir imasi sėkmingų veiksmų tam poreikiui patenkinti, yra didesnė tikimybė, kad tą patį veiksmą pakartos kitą kartą, kai pajus tą patį poreikį. Kai tas pats poreikius tenkinantis veiksmas sėkmingai kartojamas keletą kartų, dauguma organizmų per procesą, vadinamą elgesio kondicionavimu, išmoksta, kad tas veiksmas visada sukels tas pačias poreikius tenkinančias pasekmes. Jei atsitiktinai buvęs sėkmingas poreikių tenkinimo veiksmas praranda savo veiksmingumą, tada pavaros teorija teigia, kad organizmas ieškos alternatyvaus veiksmo poreikiui patenkinti.