Objekto suvokimas yra procesas, kai matomiems dalykams mintyse priskiriamas apibrėžimas. Tada žmonės naudojasi interpretacija, kad sąveikautų aplinkoje. Nors daug žinių apie pasaulį galima gauti iš kitų šaltinių, informacija kyla iš objekto suvokimo. Suvokimas įgyjamas naudojant penkis pojūčius, kad suskaidytų dirgiklius ir priderintų juos prie jau žinomų dalykų. Yra daug teorijų, padedančių suprasti, kodėl objektas suvokiamas toks, koks jis yra.
Ventrinis regėjimo kelias yra etapų, kuriais objektas eina per smegenis, prieš tapdamas žmogaus suvokimo istorijos dalimi, pavadinimas. Objektas patiriamas penkiais pojūčiais, tada atpažįstamas kaip pažįstamas arba neatpažįstamas, o tada analizuojamas. Tai atliekama nepertraukiant kitų vaizdo funkcijų. Kitaip tariant, asmuo vairuodamas gali matyti reklaminį skydelį, o reklaminio skydo vaizdai apdorojami transporto priemonei nenuvažiuojant nuo kelio ar atsitrenkiant į kitas transporto priemones.
Objektų suvokimo teorijos skiriasi; tiesioginis realizmas apima akivaizdų faktą, kad objektas egzistuoja nepriklausomai nuo suvokėjo. Du tiesioginio realizmo tipai – naivus realizmas ir mokslinis realizmas – siūlo nuodugnesnes teorijas. Kai objektas nėra stebimas, naivus realistas mano, kad objektas išlaiko visas tas pačias savybes kaip ir stebimas, o mokslinis realistas – ne. Mokslinis realistas mano, kad kai kurios savybės egzistuoja remiantis ankstesne suvokėjo patirtimi. Pavyzdžiui, vienam asmeniui antklodė gali būti ryškesnė nei kitam.
Netiesioginiai realistai taip pat tiki atskyrimu tarp suvokėjo ir objekto, tačiau eina toliau tuo, kad tai, ką žmonės mato, yra pagrįsta jau matytais objektais. Pavyzdžiui, garai iš maisto lėkštės užtrunka šiek tiek laiko, kad juos sugertų pojūčiai, todėl garai matomi remiantis tuo praeities laiko tarpsniu, kai jis buvo pirmą kartą suvokiamas, o tada vaizdas yra pagrįstas ko tikimasi iš garo. Kitas pavyzdys – lazda vandenyje; dėl vandens lazda dėl lūžio gali atrodyti sulenkta, tačiau išankstinės žinios apie lazdą nepakeičia suvokimo.
Fenomenalizmas yra objekto suvokimo teorija, kurioje kiti daiktai egzistuoja, kai jie nėra suvokiami, nes egzistuoja suvokimo galimybė. Pavyzdžiui, net jei ledo kubelis nededamas ant karštos viryklės, suvokėjas žino, kad ledo kubelis ištirps, jei bus įdėtas ten, remiantis tuo, kas jau žinoma. Kitas pavyzdys, kai kas nors eina tiesiai į tam tikrą stalčių šaukšto; kadangi tame stalčiuje anksčiau tradiciškai buvo laikomi šaukštai, tai tame stalčiuje greičiausiai galima rasti šaukštą.