Stabili kulkšnis yra labai svarbi žmogaus gebėjimui vaikščioti ir bėgti. Kai čiurna patempiama, raiščiai ir raumenys, laikantys kulkšnį, gali nusilpti. Kulkšnies nestabilumas atsiranda, kai žmogaus kulkšnis tampa per silpnas, kad būtų patikimas vaikščiojant, dažnai po kelių patempimų. Asmuo, kurio kulkšnis nestabili, gali jaustis taip, tarsi jo kulkšnis išsiskirs nelygioje ar nelygioje vietovėje. Dėl to gali būti sunku vaikščioti, bėgioti ar dalyvauti įprastoje veikloje.
Paprastai kulkšnis turi ribotą judėjimą aukštyn ir žemyn bei iš vienos pusės į kitą. Šis judesių diapazonas yra apsaugotas raiščiais ir kaulais, dėl kurių už šiuos judesius atsakingi sąnariai yra stabilūs. Kai žmogus patempia kulkšnį, raiščiai arba jungiamasis audinys, padedantis išlaikyti kaulus, gali išsitempti arba plyšti. Pasikartojantis kulkšnies patempimas gali sukelti čiurnos silpnumą ir jaustis nestabiliai, kai žmogus vaikšto.
Kulkšnies raiščių patempimas taip pat gali pakenkti nerviniams jutikliams, kurie nurodo smegenims čiurnos padėtį. Jutikliai, pavyzdžiui, esantys čiurnos raiščiuose, yra atsakingi už tai, kad smegenys žinotų rankų, rankų ir kitų kūno dalių padėtį, net kai žmogus į juos nekreipia dėmesio. Kai šie nerviniai jutikliai yra pažeisti, žmogus gali lengviau suklysti ir dėl to labiau pažeisti kulkšnį.
Kulkšnies nestabilumo gydymo galimybės – nuo specialių batų iki reabilitacijos iki operacijos. Kai kuriais atvejais galima naudoti petnešas ar batus aukštomis viršūnėmis arba specialiais kulnais, kurie padeda išlaikyti čiurnos stabilumą einant. Taip pat čiurnos nestabilumą galima gydyti stiprinimo pratimais, kuriuos paskyrė kineziterapeutas. Pratimai stiprina raiščius ir raumenis kulkšnies išorėje, kad ji nesulinktų. Šie pratimai taip pat gali padėti žmogui susigrąžinti jautrumą, gydydami nervinius jutiklius, todėl jis gali pasakyti, kur yra padėta koja.
Būna atvejų, kai čiurnos nestabilumui gydyti nepakanka reabilitacijos. Tokiais atvejais chirurgija gali būti pasirinktas metodas. Operacijos metu chirurgas gali sugriežtinti raiščius arba persodinti kitą raištį, paprastai paimamą iš aplink mažąjį pirštą, kad sustiprintų arba pakeistų čiurnos raištį. Bet kuriuo atveju po operacijos paprastai seka poilsis ir reabilitacija. Po reabilitacijos pacientas paprastai gali grįžti į įprastą veiklą nepatirdamas čiurnos nestabilumo.