Išeminė kardiomiopatija yra rimta sveikatos būklė, kuriai būdingas širdies nesugebėjimas tinkamai veikti. Išeminė kardiomiopatija, dar žinoma kaip stazinis širdies nepakankamumas (CHF), dažnai siejama su sutrikusia arterijų funkcija arba vainikinių arterijų liga. Kadangi išeminė kardiomiopatija laikoma lėtine liga, gydymas dažnai yra sutelktas į simptomų valdymą ir paprastai apima kelių vaistų skyrimą, siekiant pagerinti kraujotaką ir širdies veiklą bei sumažinti kraujospūdį.
Daugeliu atvejų išeminė kardiomiopatija atsiranda po ligos ar pažeidimo, kuris neigiamai paveikė širdies raumenį. Uždegimas, įgimti defektai ir aritmijos dažnai prisideda prie išeminės kardiomiopatijos išsivystymo. Stazinis širdies nepakankamumas taip pat gali pasireikšti esant sutrikusiai vožtuvų funkcijai, esant likutiniam širdies priepuolio pažeidimui ar aukštam kraujospūdžiui. Tam tikri elgesio ir gyvenimo būdo veiksniai taip pat gali padidinti tikimybę susirgti išemine kardiomiopatija, įskaitant nesaikingą alkoholio vartojimą, pramoginių narkotikų vartojimą ir netinkamą mitybą.
Kai organas susilpnėja, širdžiai gali būti sunku atsigauti ir atlaikyti įvairių organizmo sistemų jai keliamus reikalavimus. Širdis gali pradėti blogėti, prarasti lankstumą ir nepakankamai ar tinkamai pumpuoti. Jei kraujas nesugeba tinkamai cirkuliuoti per širdį, jis pradės kauptis arba susikaupti aplink pažeistą širdies raumenį. Kraujas, besikaupiantis kraujagyslėse, arterijose ir organuose, supančiuose širdį, gali sutrikdyti organų funkciją ir kraujotaką.
Stazinis širdies nepakankamumas paprastai diagnozuojamas atlikus daugybę diagnostinių testų. Kraujo tyrimai paprastai atliekami siekiant įvertinti skydliaukės ir inkstų funkciją bei nustatyti, ar nėra infekciją ar susilpnėjusią širdies veiklą rodančių žymenų. Testai, atliekami siekiant įvertinti širdies raumens elektrinį laidumą, ritmą ir siurbimo galimybes, gali apimti echokardiogramą, elektrokardiogramą ir streso testą. Vaizdo testai taip pat gali būti naudojami norint įvertinti kraujotaką per raumenis ir fizinį širdies vaizdą.
Išeminės kardiomiopatijos simptomai gali skirtis priklausomai nuo širdies pažeidimo sunkumo, ty ūminio ar lėtinio. Asmenys, sergantys lėtine liga, gali jausti dusulį, ryškų nuovargį ir sumažėjusį ištvermę fiziniam aktyvumui, o tai laikui bėgant blogėja. Ūminės ŠN formos gali būti sunki krūtinės angina, ryškus skysčių susilaikymas ir širdies plakimas. Jei CHF negydoma, jis gali pakenkti organų funkcijoms, sukelti plačiai paplitusį organų nepakankamumą ir padidinti kraujo krešulių bei insulto riziką.
Nesvarbu, ar simptomai pasireiškia ūmiai, ar laipsniškai, išeminė kardiomiopatija yra lėtinė būklė, kurią reikia gydyti ilgai. Įvairūs vaistai paprastai naudojami įvairiems prisidedantiems veiksniams stabilizuoti ir valdyti. Dažnai skiriami diuretikai, beta adrenoblokatoriai ir angiotenziną konvertuojančio fermento (AKF) inhibitoriai, siekiant sumažinti skysčių susilaikymą, sumažinti širdies apkrovą ir sumažinti kraujospūdį. Esant sunkiam arterijų užsikimšimui, gali prireikti operacijos, kad būtų atkurtas tinkamas kraujo tekėjimas į širdies raumenį. Taip pat gali prireikti implantuojamų defibriliatorių ir širdies pompų, padedančių atkurti tinkamą širdies ritmą arba kaip alternatyvą širdies transplantacijai.