Neurokognityvinis sutrikimas yra rimta būklė, kuriai būdingas laipsniškas psichinių gebėjimų praradimas laikui bėgant. Neurokognityvinio sutrikimo požymiai, dažnai vadinami tiesiog demencija, neapsiriboja vien atminties praradimu. Asmenys dažnai patiria sunkumų formuluodami ir apdorodami informaciją, taip pat elgesio ir tarpasmeninių santykių sunkumų. Demencijos gydymas visiškai priklauso nuo simptomų ir paprastai apima gydymą vaistais.
Išsamus fizinis patikrinimas ir medicininė istorija yra būtini norint patvirtinti, kad yra neurokognityvinis sutrikimas. Asmenims, kuriems sunku apdoroti informaciją, pateikiama daugybė testų, skirtų įvertinti jų intelektualinius gebėjimus, įskaitant kalbos, samprotavimo ir atminties įgūdžius. Taip pat gali būti atliekami psichiatriniai ir laboratoriniai tyrimai. Neretai atliekami kai kurie neurologiniai tyrimai, įskaitant smegenų vaizdinius tyrimus, siekiant atmesti kitas sąlygas, tokias kaip insultas ar navikas.
Smegenų chemijos pokyčiai, prisidedantys prie demencijos simptomų atsiradimo, dažnai yra negrįžtami. Neurokognityvinį sutrikimą, kuris laikomas degeneracine būkle, gali sukelti pagrindinė būklė, pvz., ŽIV / AIDS ir Parkinsono liga. Demenciją taip pat gali sukelti fiziologiniai smegenų pokyčiai, įskaitant arterijų susiaurėjimą ir nervų funkcijos praradimą. Plačiausiai žinoma neurokognityvinio sutrikimo forma yra Alzheimerio liga, kuri pirmiausia pažeidžia mąstymą ir atmintį.
Asmenys, turintys neurokognityvinių sutrikimų, iš pradžių gali nerodyti jokių ryškių simptomų. Nors atminties praradimas yra vienas iš klasikinių demencijos požymių, tai nėra vienintelis požymis. Blogėjant smegenų funkcijai, žmonėms sunku išreikšti savo mintis ir jie negali tinkamai apdoroti ir išlaikyti informacijos. Nesugebėjimas išreikšti savęs gali sukelti nusivylimą ir elgesio problemas, kurios turi įtakos socialinėms situacijoms ir tarpasmeniniams santykiams. Smegenų funkcijai ir toliau mažėjant, kai kurie žmonės patiria haliucinacijas, paranoją ir asmenybės pokyčius.
Jei demencijos požymių nepaisoma, dažnai kyla pavojus asmens nepriklausomumui ir saugumui. Asmenys, turintys neurokognityvinių sutrikimų, palaipsniui praranda gebėjimą pasirūpinti savimi. Neretai dėl demencijos žmogus pamiršta nusiprausti po dušu, pavalgyti ar išgerti vaistus. Jei žmogus praranda gebėjimą bendrauti, tai dar labiau apsunkina jo situaciją. Vėlesnėse demencijos stadijose dažnai reikia, kad trečioji šalis padėtų prižiūrėti asmenį.
Iš pradžių po diagnozės demencijos gydymas apima vaistų terapiją, siekiant sulėtinti ligos progresavimą. Siekiant suvaldyti simptomus, dažnai skiriami vaistai, skirti reguliuoti smegenų chemiją, pvz., cholinesterazės inhibitoriai, tokie kaip Aricept. Priklausomai nuo paciento būklės, gali būti skiriami ir antidepresantai. Asmenys, sergantys demencija, ir jų šeimos dažnai skatinami prisijungti prie paramos grupės, kad jie būtų informuoti apie šią būklę, sukurti paramos tinklą ir ugdyti sveikus įveikos įgūdžius.