Otolaringologija yra medicinos specialybė, kuri yra orientuota į ausis, nosį ir gerklę. Ji taip pat kartais vadinama otolaringologija – galvos ir kaklo chirurgija, nes otolaringologai yra kvalifikuoti atlikti subtilių ir sudėtingų galvos ir kaklo audinių operacijas. Gydytojas otolaringologas taip pat gali būti vadinamas ausų, nosies ir gerklės gydytoju arba sutrumpintai ENT gydytoju. Be bendrosios medicinos specialybės otolaringologijos, gydytojai taip pat gali sutelkti dėmesį į įvairias pospecialybes, kurios yra skirtos specifiniams galvos ir kaklo regionams arba konkrečioms sisteminėms medicininėms problemoms.
Ši medicinos specialybė atsirado XIX amžiuje, kai gydytojai pripažino, kad galva ir kaklas turi daugybę tarpusavyje susijusių sistemų. Gydytojai sukūrė galvos ir kaklo struktūrų apžiūros metodikas ir priemones, gimė medicinos specialybė. Amerikos otorinolaringologijos akademijos duomenimis, ši specialybė yra seniausia medicinos specialybė JAV. Akademija taip pat turi platų muziejų, apimantį otolaringologijos temas, kurios siekia senovės Graikijos erą.
Otolaringologas, kurio specializacija yra nosis, yra žinomas kaip rinologas, o otolaringologai, kurie daugiausia dėmesio skiria ausims, vadinami otologais. ENT taip pat gali sutelkti dėmesį tik į gerklės sutrikimus, tokiu atveju gydytojas vadinamas laringologu. Kiti specializuojasi rekonstrukcinės chirurgijos, veido plastinės chirurgijos, miego sutrikimų, vaikų ausų, nosies ir gerklės ligų bei galvos ir kaklo vėžio srityse. Otolaringologijos gydytojai savo pacientams tirti naudoja tokias priemones kaip otoskopai ir laringoskopai; šie medicinos prietaisai taip pat paplito kitose medicinos praktikose, nes jie yra naudingi diagnostikos įrankiai.
Pacientai gali kreiptis tiesiai į gydytoją, apmokytą otolaringologijos srityje, jei jiems pasireiškia sveikatos sutrikimai, pažeidžiantys galvą ir kaklą. Kiti gydytojai taip pat gali nukreipti pacientus pas otolaringologą, jei mano, kad negali gydyti paciento būklės. Kai kurie vaikų otolaringologijos ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojai taip pat dosniai aukoja savo laiką užsienyje, kad ištaisytų įprastas medicinines problemas, tokias kaip lūpų ir gomurio įskilimas besivystančiose šalyse.
Šios medicinos specialybės mokymas apima ketverius metus medicinos mokykloje, po kurios eina trumpa bendrosios chirurgijos rezidentūra, o vėliau – galvos ir kaklo chirurgijos rezidentūra. Gydytojai, norintys įgyti specialybių, turi gauti stipendijas, kurios siūlo papildomą mokymą. Išsilavinęs gydytojas otolaringologas gali kreiptis dėl specialybės pažymėjimo, nors medicinos praktikai nereikia.