Šiuo metu narkolepsija yra nepagydomas neurologinis sutrikimas, turintis įtakos miego modeliams. Dauguma girdėję šį terminą mano, kad didžiausias iššūkis su šia liga yra nuolatinis užmigimas. Tiesą sakant, dauguma žmonių, sergančių šia liga, gali užsnūsti labai trumpą laiką, tačiau didžiausią nerimą jiems kelia ryškios haliucinacijos pabudus, ryškūs sapnai miegant ir katapleksija – būklė, kai valingų raumenų staiga nepavyksta suvaldyti.
Katapleksija sukelia laikiną paralyžių, kuris gali būti ypač nerimą keliantis, jei žmogus pabunda iš kankinančio sapno. Kai kurie vaistai padeda gydyti katapleksiją. Tai tricikliai antidepresantai ir serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI). Tricikliams priklauso vaistai, tokie kaip protritpilinas, o SSRI dažnai atpažįstami pagal jų prekių pavadinimus Prozac® arba Zoloft®.
Tačiau dažniausiai narkolepsija sergantys asmenys jaučiasi nuolat mieguisti ir dažniausiai pastebi, kad jų miego kokybė naktį yra prastesnė. Kofeino vengimas gali padėti užmigti naktį, tačiau dienos metu vis tiek trūksta budrumo. Daugelis sprendžia šią būklę trumpai nusnūsdami per dieną, dažniausiai tada, kai yra mieguisti. Dažnai mieguistumas pasireiškia reguliariais patikimais intervalais, o trumpi miegai gali užkirsti kelią užsnūsti.
Narkolepsija sergantys žmonės, kurie užmiega, linkę užmigti tik kelias minutes. Tačiau kai kurie gali miegoti iki valandos. Dėl to tai sudėtinga visiems nukentėjusiems, nes sunku atlikti darbą, kai žmogus reguliariai užmiega. Be to, daugelis narkoleptinių žmonių negali vairuoti, nes manoma, kad tai pavojinga jiems patiems ir kitiems.
Narkolepsija dažniausiai pasireiškia 10–20 metų amžiaus žmonėms. Tačiau diagnozė gali užtrukti ilgai. Jo dažnis JAV gyvenantiems yra maždaug 025 %. Diagnozė paprastai nustatoma tiriant mieguistumo ir katapleksijos požymius. Dienos metu gali būti atliekami papildomi miego tyrimai, siekiant įvertinti narkolepsijos buvimą. Net ir atliekant tokius tyrimus, diagnozė paprastai nėra galutinė. Laikui bėgant, miego epizodų dažnis, diagnozė paprastai nustatoma remiantis šiais įrodymais. Kai kurie įrodymai rodo, kad žmonėms senstant ši būklė gali šiek tiek palengvėti.
Mokslininkai mano, kad jie nustatė geną, atsakingą už pelių ir šunų narkolepsiją. Tikimasi, kad šis tyrimas padės nustatyti geną žmonėms ir nukreipti pastangas į galimą genų terapiją kaip gydymą. Tyrimai su pelėmis ir šunimis gali parodyti kelią žmonėms gydyti.