TIBC reiškia bendrą geležies surišimo pajėgumą. Nors tai nėra vienintelis atliktas testas, jis naudojamas geležies kiekiui organizme matuoti. Jis skiriamas, jei yra geležies trūkumo galimybė arba gali atsirasti geležies perteklius. Procedūra laikoma paprastu laboratoriniu tyrimu. Tai atliekama paimant kraujo mėginį iš venos ir jį analizuojant laboratorijoje.
Svarbu suprasti, kad bendras geležies surišimo pajėgumas nėra geležies koncentracija kraujyje. Šis matavimas gaunamas iš serumo geležies tyrimo. Kraujyje geležį perneša baltymas transferinas. TIBC matuoja, kaip gerai baltymas jungiasi su geležimi. Paprastai tiek serumo geležies tyrimas, tiek bendras geležies surišimo pajėgumas yra užsakomi tiksliai išmatuoti geležies kiekį.
Normalus bendras geležies surišimo pajėgumas yra 240–450 mikrogramų decilitre (mcg/dL). Jei geležies kiekis kraujyje yra mažesnis nei įprasta, TIBC bus didesnis nei įprastas. Jei geležies kiekis kraujyje yra didesnis nei įprasta, TIBC yra mažesnis nei įprastas.
Yra keletas nenormalių rezultatų priežasčių. Padidėjęs TIBC ir mažas geležies kiekis dažniausiai atsiranda dėl anemijos. Jei pacientui pasireiškia anemijos simptomai, tokie kaip silpnumas, galvos skausmas ir nuovargis, paprastai bus užsakomas TIBC. Geležies organizme taip pat gali sumažėti nėštumo pabaigoje, todėl gali būti rekomenduojamas tyrimas. Didesnis nei įprastas geležies kiekis, sukeliantis žemą TIBC, gali atsirasti dėl sveikatos sutrikimų, tokių kaip kepenų liga, pjautuvinių ląstelių anemija ir netinkama mityba.
Atliekant tik viso geležies surišimo pajėgumo testą, rezultatai ne visada gali būti tikslūs. Kūno uždegimas gali lemti prastesnius nei įprastai rezultatus. Tam tikri vaistai, pavyzdžiui, kontraceptinės tabletės, taip pat gali turėti įtakos rezultatams. Kai kuriais atvejais rezultatai taip pat gali būti normalūs net esant nenormalioms sąlygoms, pvz., apsinuodijus geležimi.
Vienintelis specialus pasiruošimas prieš viso geležies surišimo gebos testą – aštuonias valandas prieš tyrimą nieko nevalgyti ir negerti. Tyrimas atliekamas panašiai kaip ir kiti kraujo paėmimai. Į veną įduriama adata, iš kurios gaunamas nedidelis kraujo kiekis.
Procedūros rizika yra labai maža. Kaip ir atliekant kitus kraujo paėmimus, komplikacijos yra retos. Labai retai pradūrimo vietoje gali išsivystyti infekcija arba susikaupti per daug kraujo ir sukelti patinimą.