Lokomotoriniai įgūdžiai yra įgūdžiai, susiję su kūno judesiais, kurie sukuria bendrą kūno judėjimą erdvėje. Mojavimas rankomis per orą nėra judėjimo įgūdžių pavyzdys – nors motoriniai įgūdžiai yra susiję, bendras kūno judėjimas negeneruojamas. Kita vertus, ėjimas ir šokinėjimas į priekį laikomi judėjimo įgūdžiais, nes kūnas judinamas erdvėje. Judėjimo įgūdžių, tokių kaip ėjimas, bėgimas, šokinėjimas ir šokinėjimas, mokymasis yra esminė daugelio skirtingų gyvūnų, įskaitant žmones, įprasto vystymosi dalis. Judėjimo negalia yra tam tikra fizinė ar neurologinė problema, kuri slopina asmens gebėjimą judėti erdvėje.
Ėjimas plačiai laikomas vienu iš paprasčiausių judėjimo įgūdžių ir yra pagrindinis vaiko motorinių įgūdžių vystymosi etapas. Nepaisant akivaizdaus paprastumo, vaikščiojimas yra sudėtingas veiksmas, kurį sudaro daugybė skirtingų komponentų. Pusiausvyra, eisena, žingsnio ilgis ir koordinacija su rankomis bei likusiu kūno dalimi yra svarbūs ėjimo aspektai. Ankstyvojo vystymosi metu vaiko eisena linkusi vystytis nuo nelygios, plokščiapėdystės iki labiau užtikrinto ir subalansuoto ėjimo nuo kulno iki kojų pirštų. Kiti judėjimo įgūdžiai, tokie kaip bėgimas ir šokinėjimas, laikui bėgant vystosi panašiai sudėtingai.
Faktinis judėjimo įgūdžių fizinių komponentų ugdymas yra tik vienas iš jų saugaus ir veiksmingo įgyvendinimo aspektų. Pavyzdžiui, asmuo, išmokęs bėgti, taip pat turi išsiugdyti įgūdžius ir subtilumą, reikalingą išvengti kliūčių ir žinoti savo aplinką. Bet kuriuo metu asmuo turi žinoti apie galimas kliūtis, trukdančias saugiai įgyvendinti jo judėjimo įgūdžius. Taip pat gali būti socialinių sumetimų, susijusių su tinkamu lokomotoriniu judėjimu, pavyzdžiui, tinkamo erdvės tarp savęs ir kitų palaikymas.
Nors dauguma pirminių judėjimo gebėjimų įgyjami normaliai vystantis ir nereikalauja daug tyčinio koregavimo ar tobulinimo, kai kurie žmonės savo pasirinkimu ar būtinybe stengiasi tokius įgūdžius tobulinti. Asmenims, turintiems neurologinę ar fizinę negalią arba patyrusiems sužalojimus, turinčius įtakos judėjimo funkcijai, dažnai reikia atlikti fizinę terapiją, kad būtų lavinami judėjimo įgūdžiai. Kiti, ypač sportininkai, gali tobulinti savo įgūdžius sąmoningai praktikuodami arba dirbdami su asmeniniais treneriais. Pavyzdžiui, bėgikai dažnai išmoksta bėgti neteisingai ir gali turėti daug naudos iš sąmoningo darbo, kad net nežymiai pagerintų savo eiseną.