Smegenų uždegimas yra potencialiai pavojinga gyvybei būklė, kuriai būdingas smegenų patinimas ir kai kuriais atvejais smegenų dangalų sudirginimas. Paprastai šią būklę sukelia infekcija, ji gali sukelti įvairius simptomus, priklausomai nuo patinimo sunkumo. Encefalitas ir meningitas yra dvi pagrindinės uždegiminės smegenų ligos, kurias sukelia infekcija. Gydymas priklauso nuo paciento būklės sunkumo ir uždegimo priežasties.
Virusinė infekcija dažniausiai yra smegenų uždegimo genezė. Agresyvūs virusai gali kilti iš vienos kūno dalies, kad vėliau migruotų į smegenis, arba jie gali atakuoti nervų sistemą iš pat pradžių. Įprasti virusai, galintys sukelti smegenų patinimą, yra herpetinės ligos, pvz., Varicella-zoster ir Vakarų Nilas. Smegenų uždegimas taip pat gali atsirasti dėl parazitinės ar bakterinės infekcijos, pvz., Toxoplasma gondii arba Streptococcus pneumoniae poveikio.
Norint patvirtinti šios būklės buvimą, gali būti atlikti keli diagnostiniai tyrimai. Paprastai, norint gauti smegenų skysčio (CSF) mėginį analizei, atliekamas stuburo bakstelėjimas. Priklausomai nuo smegenų patinimo priežasties, CSF parodys tam tikrus anomalijas arba žymenis, rodančius infekciją, pvz., padidėjusį baltųjų kraujo kūnelių skaičių ir sumažėjusį gliukozės kiekį. Kraujo skydelis ir vaizdo tyrimai taip pat gali būti naudojami norint įvertinti antikūnų kiekį ir išmatuoti smegenų patinimo mastą.
Neretas atvejis, kai lengvu smegenų uždegimu sergantys asmenys lieka besimptomiai, o tai reiškia, kad jie nepatiria jokių akivaizdžių požymių, kad kažkas negerai. Priklausomai nuo uždegimo laipsnio, simptominiai asmenys paprastai pasireikš įvairių požymių, kurie paprastai išsivysto ūmiai. Staigus, ryškus būklės pablogėjimas, įskaitant sąmonės netekimą ir paralyžių, laikomas sunkaus uždegimo požymiu, dėl kurio reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Pradinis patinimas paprastai sukelia tokius simptomus kaip nuolatinis galvos skausmas, mieguistumas ir nedidelis karščiavimas. Laikui bėgant individo pažinimas gali susilpnėti, jis gali patirti sumišimą arba jam nebūdingus nuotaikų svyravimus. Neretai taip pat atsiranda sąnarių sustingimas ir plačiai paplitęs raumenų silpnumas. Kai kuriais atvejais taip pat gali pasireikšti traukuliai, odos sudirginimas ir pykinimas.
Jei tinkamas gydymas atidedamas arba jo nėra, uždegimas gali sukelti rimtų komplikacijų. Asmenys gali likti visam laikui fiziškai neįgalūs, patirti šoką arba patirti išplitusį organų nepakankamumą. Vėlyvosios stadijos komplikacijos gali baigtis koma ir mirtimi.
Virusinis uždegimas paprastai apima skysčių skyrimą, kad būtų išvengta dehidratacijos, pakankamas lovos režimas ir nereceptinių analgetikų naudojimas diskomfortui sumažinti. Dėl sunkios ar nuolatinės infekcijos gali prireikti hospitalizuoti ir į veną leisti priešuždegiminius ir antivirusinius vaistus. Kadangi kai kurie virusai yra atsparūs tam tikriems vaistams, norint gauti gerą prognozę, būtina tiksliai nustatyti atsakingą virusą.
Asmenims, sergantiems bakteriniu smegenų uždegimu, gali būti taikomas įvairiapusis gydymas. Paprastai naudojamas plataus spektro geriamasis antibiotikas, kol nustatomas galutinis bakterijų identifikavimas. Ūminis uždegimas dažnai reikalauja hospitalizacijos ir intraveninių antibiotikų bei priešuždegiminių vaistų, kad išnaikintų infekciją ir sumažintų patinimą. Sunkaus patinimo atvejai, kai labai sutrikusios motorinės ir pažintinės funkcijos, gali prireikti vėlesnės reabilitacijos, pvz., fizinės ir kalbos terapijos.