Koks skirtumas tarp chlamidijos ir gonorėjos?

Chlamidijos ir gonorėja yra infekcijos, kurios dažniausiai užsikrečiama lytinio kontakto metu ir pažeidžia šlapimo takus bei lytinius organus. Nepaisant šių panašumų, tai yra atpažįstamai skirtingos ligos, kurių simptomai, gydymas ir komplikacijos skiriasi. Chlamidijos simptomai yra išskyros ir skausmingas šlapinimasis, o gonorėja dažniau sukelia lytinių organų deginimą ir niežėjimą. Abiejų ligų gydymui reikalingi antibiotikai, tačiau naudojami skirtingi vaistai.

Priežastys

Abi šias ligas sukelia bakterinės infekcijos, tačiau jas sukeliančios rūšys nėra vienodos. Chlamidiją sukelia Chlamydia trachomatis, o gonorėją – Neisseria gonorrhoeae. Šiomis infekcijomis dažniausiai serga 15–24 metų žmonės.

Simptomai
Dažnai ne iš karto akivaizdu, kad asmuo serga bet kuria iš šių infekcijų, nors moterims simptomai pasireiškia dar rečiau. Chlamidijos atveju 50% vyrų ir 80% moterų nerodo jokių požymių. Beveik visi vyrai turi bent vieną gonorėjos simptomą, tačiau tik 50% moterų iš viso turi bent vieną gonorėjos simptomą. Tai reiškia, kad moterims rečiau diagnozuojama kuri nors liga ir joms yra didesnė komplikacijų rizika.

Moterys ir vyrai chlamidijos simptomus jaučia skirtingai. Moterims jos labai panašios į šlapimo pūslės infekciją – skausmingas šlapinimasis ir žema temperatūra, o kartais ir išskyros iš makšties ar tiesiosios žarnos. Moterys taip pat gali patirti skausmą lytinių santykių metu. Dėl šių simptomų teisinga diagnozė skiriasi, nes sergantysis gali manyti, kad priežastis yra šlapimo pūslės infekcija, o medicininis gydymas nėra būtinas. Vyrai, sergantys chlamidijomis, paprastai patiria šviesių išskyrų iš varpos arba tiesiosios žarnos, skausmingą šlapinimąsi ir skausmą sėklidėse.

Gonorėjos simptomai vyrams ir moterims gali būti lytinių organų skausmas ir niežėjimas, skausmingas deginantis šlapinimasis, padažnėjęs šlapinimasis ir gerklės skausmas. Vyrams taip pat gali atsirasti baltų, geltonų arba žalių išskyrų iš varpos, taip pat raudona arba patinusi šlaplė ir patinusios sėklidės, kurios yra jautrios liesti. Moterims išskyros iš makšties, skausmas lytinių santykių metu, skausmas pilvo apačioje, karščiavimas gali atsirasti dėl infekcijos.

Diagnozė

Chlamidijos ir gonorėja diagnozuojamos panašiais metodais. Kiekvienu atveju šlapimo arba lytinių organų išskyrų mėginys yra apdorojamas laboratorijoje, naudojant polimerazės grandininę reakciją. Taikant šį metodą, mėginio bakterinė DNR yra dubliuojama, kad būtų pakankamai medžiagos diagnostiniam tyrimui atlikti. Tada diagnozė užbaigiama lyginant DNR iš mėginio su žinomo laboratorinio standarto DNR.
Gydymas

Antibiotikai yra standartinis abiejų infekcijų gydymas, tačiau naudojami konkretūs vaistai nėra vienodi. Žmonės, sergantys chlamidijomis, paprastai vartoja eritromiciną arba azitromiciną, o gonorėja dažniausiai gydoma ceftriaksonu, cefiksimu arba doksiciklinu. Priklausomai nuo vaisto, pacientui gali būti skiriamas trumpas antibiotikų kursas arba vienos dozės gydymas.

Komplikacijos
Vyrams ir moterims, sergantiems negydoma chlamidija, gresia Reiterio sindromas – šlaplės uždegimo, konjunktyvito ir artrito derinys. Moterims taip pat gresia dubens uždegiminė liga, kuri pažeidžia gimdą ir kiaušintakius bei gali sukelti nevaisingumą. Be to, moteris, kuri yra užsikrėtusi gimdymo metu, turi iki 50% galimybę perduoti ligą savo kūdikiui.
Negydoma gonorėja gali sukelti meningitą, sąnarių infekcijas ir širdies vožtuvų infekciją tiek moterims, tiek vyrams. Vyrams taip pat gresia šlaplės uždegimas, dėl kurio gali atsirasti randų. Moterims gali išsivystyti dubens uždegiminė liga, kiaušintakių randai ir nevaisingumas arba gali būti didesnė negimdinio nėštumo tikimybė. Infekcija taip pat gali būti perduodama iš moters vaisiui nėštumo ar gimdymo metu.

Prevencija
Chlamidija ir gonorėja gali būti perduodami per vaginalinį ir analinį seksą, taip pat per oralinį seksą. Asmuo, norintis apsisaugoti nuo šių ir kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų, visų rūšių lytinių santykių metu turi naudoti prezervatyvą ar kitas apsaugos priemones. Tai ypač svarbu, nes dėl didelio infekcijų be simptomų dažnio ne visada įmanoma nustatyti, ar asmuo yra užsikrėtęs.