Natūralus trimitas yra instrumentas, kuris paprastai primena šiuolaikinį trimitą, bet yra ankstesnė šio instrumento forma. Natūralūs trimitai neturi klavišų ar vožtuvų, kurie leistų žaidėjui rankiniu būdu pakeisti aukštį. Vietoj to, žaidėjas pasikliauja tik savo kvėpavimu ir apsikabinimu, kad sukurtų naujas natas. Šis senovinis instrumentas buvo naudojamas per visą istoriją ir buvo gaminamas daugybe stilių ir formų.
Šis trimito tipas nuo šiuolaikinių koncertinių trimitų skiriasi tuo, kad neturi klavišų ar kitų judamųjų dalių, kuriomis keičiamas instrumento aukštis. Vietoj to, muzikantas groja įvairiomis natomis natūraliu trimitu, keisdamas savo grojimo stilių. Pavyzdžiui, pučiant į natūralų trimitą greičiau, galima išgauti kitokį toną. Žaidėjas gali pakeisti savo emušurą arba veido raumenų padėtį, kad sukurtų kitokią natą.
Per visą istoriją trimitas buvo svarbus instrumentas. Natūralų trimitą senovės graikai ir romėnai naudojo kaip signalizacijos įtaisą, o ne muzikinį. Tik XIV amžiuje trimitas buvo pradėtas naudoti koncertuose ir muzikiniuose kūriniuose. Natūralus trimitas buvo populiariausias XVII ir XVIII amžių baroko laikotarpiu, jį dažnai grojo populiarūs kompozitoriai. Šiandien žinomi klavišiniai koncertiniai trimitai buvo sukurti 14-ųjų pabaigoje, tačiau nebuvo ypač populiarūs iki šių dienų.
Kadangi natūralų trimitą per visą istoriją naudojo daugybė skirtingų kultūrų ir daugelyje geografinių regionų, nėra neįprasta rasti šių įvairių stilių instrumentų. Jie gali būti pagaminti iš medžio, dramblio kaulo ar jūros kriauklių, bet dažniausiai yra pagaminti iš metalo. Dramblio kaulo trimitai paprastai buvo gaminami iš dramblio ilties, o kriauklės kriauklės buvo naudojamos mažai arba visai nepakeitus jų formos. Mediniai ir metaliniai trimitai gali būti panašūs į ilgus, plonus vamzdžius, kurių ilgis svyruoja nuo 2 iki 6 pėdų (0.5–2 metrų), o instrumento galas išsiplėtė į varpo formą. Natūralūs trimitai, pagaminti iš metalo, vamzdyje gali turėti kreivę.
Natūralus trimitas nebėra įprastai grojamas. Vietoj jų naudojami koncertiniai trimitai su klavišais ir vožtuvais. Kartais pastatymuose vis dar galima pamatyti natūralų trimitą, kai dirigentas nori, kad orkestras pasiektų autentišką skambesį senesnėms kompozicijoms, kurios buvo parašytos specialiai natūraliam trimitui.