Psichikos ligoninė – tai medicinos įstaiga, skirta psichikos sutrikimų turintiems žmonėms, kurie nereagavo į mažiau drastiškus gydymo būdus, tokius kaip terapija ir vaistai. Taip pat žinomas kaip psichiatrijos ligoninė, psichiatrijos įstaiga ar psichiatrijos įstaiga, joje dirba specialistai, apmokyti gydyti psichikos ligas. Kai kurie pacientai savanoriškai patenka į psichiatrijos ligonines, kad galėtų spręsti ir gydyti sutrikimus. Kiti padaromi netyčia, medicinos specialistų patarimu arba teismo sprendimu. Psichikos ligoninėje dažniausiai sprendžiami negalavimai, tokie kaip depresija, bipolinis sutrikimas, nerimo problemos, asmenybės sutrikimai ir šizofrenija.
Psichikos ligoninė gali būti privati arba viešoji įstaiga. Išdėstymas paprastai primena kitų tipų ligonines, kuriose yra pacientų kambariai, gydytojų kabinetai ir slaugytojų punktas. Psichiatrinėje ligoninėje yra didesnis saugumas, užrakinamos durys, vartai ir grotos virš langų, kad pacientai negalėtų išeiti.
Psichikos ligoninėse dirba specialiai apmokytas medicinos personalas. Daugumoje įstaigų dirba keli psichiatrai ir psichologai, kurie gydo pacientus. Slaugytojai tikriausiai yra specialiai apmokyti padėti pacientams, turintiems psichikos sutrikimų. Panašiai kaip ir kitose ligoninėse, čia taip pat yra pagalbinis personalas, kurį sudaro slaugytojų padėjėjai, prižiūrėtojai, administratoriai ir globėjai.
Žmonės, sergantys psichikos ligomis, kartais pasirenka gydytis psichiatrinėje ligoninėje. Kai kurie pacientai išgyvena krizę, pavyzdžiui, turi minčių apie savižudybę. Kiti vaistai turi būti koreguojami kontroliuojamoje aplinkoje. Psichikos ligoninėse taip pat gyvena ne savo noru įsipareigoję pacientai, ty teismų sistemos nurodymu siunčiami. Taip atsitinka, kai psichikos ligonis atsisako gydytis, tačiau kenkia sau ar kitiems.
Daugumoje psichikos ligoninių gydomos įvairios ligos. Kai kurie dažniausiai pasitaikantys sutrikimai yra susiję su nuotaikos problemomis, tokiomis kaip depresija ir bipolinė diagnozė, ir nerimo ar panikos problemos. Šiomis ligomis sergantys pacientai paprastai trumpam būna psichiatrinėse ligoninėse, kad galėtų kontroliuoti būklę, o tolesnis gydymas atliekamas ambulatoriškai. Sergantys sunkia liga, pavyzdžiui, šizofrenija ar disociaciniais sutrikimais, kartais turi likti psichiatrinėje ligoninėje ilgesnį laiką ar net visam laikui.
Šiuolaikinės psichikos ligoninės išaugo iš anksčiau vadintų pamišėlių prieglaudų. Psichikos ligoniai buvo uždaromi prieglaudose ir buvo elgiamasi kaip su kaliniais, su labai mažais privilegijomis ir be jokio gydymo. Prieglaudos paprastai buvo tamsios ir niūrios, be jokių patogumų.
Psichikos ligonių gydymo samprata pradėjo keistis XIX amžiaus viduryje priėmus Kirkbride planą. Psichiatro Thomas Story Kirkbride’o sumanytame plane buvo propaguojamos moderniausios psichikos ligomis sergančių žmonių gydymo įstaigos. Kirkbride’as tikėjo, kad prieglobsčio įstaiga yra neatsiejama nuo psichikos sutrikimų gydymo ir pastatus suprojektavo atsižvelgiant į paciento patogumą. Kirkbride prieglaudos, paprastai pastatytos didelėse vietose privačiose vietose, padėjo pakeisti psichikos ligonių suvokimą ir gydymo galimybes. Nors jo grandioziniai projektai nukrito iš palankumo, Kirkbride’o mintis, kad įstaigos aplinka padeda išgydyti pacientus, šiandien taikoma daugeliui psichikos ligoninių metodų.