Virusai yra mažyčiai ląstelių parazitai. Jie susideda tik iš nedidelio genetinės medžiagos gabalėlio, arba ribonukleino rūgšties (RNR) arba dezoksiribonukleino rūgšties (DNR), gaubtų baltymų apvalkalu. Visi virusai siekia įsiveržti į suderinamų ląstelių branduolį, kad galėtų daugintis. Viruso genetinė medžiaga lemia, kaip užkrėsta ląstelė yra priversta gaminti naujas virusines ląsteles. RNR virusas klasifikuojamas pagal jo nešiojamos genetinės medžiagos tipą ir tai, kaip jis nukreipia ląstelę-šeimininkę daugintis.
Virusas lieka neaktyvus, kol nepatenka į šeimininko organizmo ląstelę. Patekęs į vidų, virusas perima šeimininko genetinės medžiagos kontrolę ir naudoja natūralų ląstelės replikacijos procesą, kad sukurtų savo kopijas. Tada kopijos išleidžiamos į organizmą, kur užkrečia papildomas ląsteles, todėl virusas greitai plinta visame kūne. Ląstelės-šeimininkės paprastai sunaikinamos, kai išleidžiamos kopijos, nors kartais jos išlieka gyvybingos kaip ląstelės nešiotojai, priklausomai nuo viruso.
Skirtumas tarp DNR viruso ir RNR viruso yra pagrįstas genetinės medžiagos tipu, randamu viruso kapsulėje arba virione, prieš jam prisijungiant prie šeimininko ląstelės. Patekę į šeimininką, DNR ir RNR virusai užgrobia ląstelę skirtingai, priklausomai nuo to, kokio tipo jie yra. DNR virusai, pvz., vėjaraupius sukeliantys vėjaraupiai, prisijungia prie šeimininko DNR, kuri vėliau paverčiama pasiuntinio RNR, kad prasidėtų replikacijos procesas. Kita vertus, dauguma RNR virusų praleidžia DNR žingsnį ir nedelsdami nukreipia užkrėstas ląsteles, kad pradėtų replikuoti virusines ląsteles.
Retrovirusai, tokie kaip žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV), yra RNR viruso tipas, užprogramuotas pakeisti šeimininko ląstelės DNR, kad ją įtrauktų. Tai leidžia užkrėstoms ląstelėms normaliai funkcionuoti, kol ateis laikas ląstelei natūraliai daugintis, o tada virusas perima ir nusikopijuoja. Šie virusai yra ypač problemiški, nes gali išlikti latentiniai daugelį metų, o tuo metu užsikrėtęs asmuo gali nežinoti, ar reikia gydytis, ir gali išplatinti virusą kitiems.
Įprasti RNR virusai yra gripo, tymų, kiaulytės ir Vakarų Nilo virusai. Virusai susideda tik iš nedidelės genetinio kodo dalies ir baltyminio apvalkalo, todėl jie nereaguoja į vaistus, skirtus juos naikinti, pavyzdžiui, antibiotikus. Kita vertus, vakcinos dažnai gali neleisti joms daugintis ir plisti į gretimas ląsteles, ypač jei jos suleidžiamos prieš virusui padarant per daug savo kopijų.
Kai kurie retrovirusai yra stipriai susiję su vėžiu. Pavyzdžiui, leukemija pasireiškia daugeliui žmonių, užsikrėtusių žmogaus T limfotropiniu virusu. Šis stebėjimas, kartu su tuo, kad virusai gali paskatinti ląsteles nekontroliuojamai daugintis, paskatino kai kuriuos tyrėjus ištirti galimybę, kad RNR virusas gali sukelti bent kai kuriuos vėžio atvejus.