Mankštos poveikis yra trumpalaikis ir ilgalaikis ir gali būti fiziologinis ir psichologinis. Fiziologinis mankštos poveikis apima poveikį kūno raumenims, kaulams, sąnariams, širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo sistemoms. Dažniausiai šis poveikis yra teigiamas ir geidžiamas, tačiau kartais sunkus pratimas gali turėti neigiamą poveikį. Psichologinis pratimų poveikis dažniausiai yra susijęs su streso mažinimu ir nuotaikos pakilimu, o daugelis naudojasi mankšta kovodami su lėtiniu nerimu ir depresija.
Tie, kurie kenčia nuo širdies ligų, padidindami aktyvumą gali pagerinti širdies ir kraujagyslių sveikatą ir sumažinti būsimų komplikacijų riziką. Kaip ir kiti kūno raumenys, mankštinantis širdis sustiprėja, todėl ji gali efektyviau pumpuoti kraują. Sportuojančių žmonių pulsas paprastai būna mažesnis, nes stipresnė širdis neturi taip sunkiai dirbti, nes su kiekvienu širdies plakimu pumpuojama daugiau kraujo.
Sąnariai taip pat teigiamai veikia, nes judėjimas neleidžia sustingti ir stiprina sąnarius supančius audinius, o mankšta gerina pusiausvyrą ir koordinaciją, taip sumažindama griuvimų ir lūžių riziką. Kvėpavimo sistemai taip pat naudinga reguliariai mankštintis. Kūnas reaguoja į krūvį padidindamas kvėpavimo dažnį. Tai aprūpina raumenis energija, kurios reikia jų veiklai, ir sumažina anglies dioksido kiekį. Ilgalaikis to poveikis yra padidėjęs deguonies naudojimo efektyvumas.
Nors didžiąją depresiją pirmiausia turėtų gydyti gydytojas, mankšta taip pat pasirodė esanti veiksminga priemonė, padedanti sumažinti su nerimu ir depresija susijusius simptomus. Vis dažniau gydytojai, be kitų streso mažinimo būdų, skiria mankštą. Kai kurie fiziologiniai pratimų padariniai, susiję su sumažėjusiu nerimu, yra širdies susitraukimų dažnio, raumenų įtampos ir streso hormonų sumažėjimas. Manoma, kad psichologinis pratimų poveikis, susijęs su depresija, yra susijęs su smegenų neurotransmiterių, tokių kaip epinefrinas, endorfinai ir serotoninas, pokyčiais.
Pratimai paprastai turi teigiamą poveikį, tačiau kai kurios aplinkybės gali baigtis traumomis. Tokiais atvejais dažniausiai kaltas yra didelio poveikio aerobinis pratimas, pavyzdžiui, bėgimas. Nuolatinis trūkčiojantis pėdų judesys atsitrenkiant į grindinį gali sužaloti kulkšnis, kelius ir nugarą. Siekiant sumažinti traumų riziką, reikia avėti tinkamus amortizacinius batus, pasitempti prieš ir po, treniruotes įvairinti, jėgos treniruotes derinti su aerobiniais pratimais. Jėgos treniruotės yra svarbios, nes stipresni raumenys padeda kūnui geriau kontroliuoti judesius.