Organai ir kitos dubens struktūros yra laikomos jungiamuoju audiniu, pavyzdžiui, raiščiais ir raumenimis. Jei šie jungiamieji audiniai yra plyšę arba nusilpę, vienas ar keli organai gali iškristi, o tai reiškia, kad jis pasislinko iš pradinės anatominės vietos. Kartais dėl prolapso šlapimo pūslė, tiesioji žarna ar kita dubens struktūra išsikiša pro makšties sienelę. Šio tipo prolapsas gydomas kolporafijos procedūra, kurios metu organas grąžinamas į tinkamą vietą.
Yra keletas prolapso tipų, kuriuos galima gydyti kolporafija. Šlaplės prolapsas į makštį vadinamas uretrocele, o šlapimo pūslės prolapsas į makštį – cistocele. Plonosios žarnos prolapsas į makštį yra enterocelė, o tiesiosios žarnos prolapsas – rektocelė. Šlaplės ar cistocelės atveju priežastis yra pluoštinio audinio, esančio tarp šlapimo pūslės ir makšties, defektas, vadinamas gaktos kaklelio fascija. Tiesiosios žarnos fascijos, jungiamojo audinio, skiriančio tiesiąją žarną ir makštį, defektas gali sukelti rektocelę.
Moterims senstant padidėja vieno ar kelių dubens organų iškritimo rizika. Kiti rizikos veiksniai yra gimdymas, fizinis aktyvumas ir histerektomija. Be to, hormonų trūkumas taip pat gali padidinti prolapso riziką. Moteriai, kuri patiria dubens organų prolapsą, gali pasireikšti tokie simptomai kaip šlapimo nelaikymas, nugaros skausmas ir skausmingi tuštinimosi ar šlapinimasis. Lytiniai santykiai gali būti skausmingi arba sunkūs, o makšties sienelės gali išsipūsti dėl iškritusio organo spaudimo.
Kolporafijos chirurgija gali būti atliekama dviem būdais, atsižvelgiant į prolapso tipą. Esant priekinei kolporafijai, operacija atliekama priekinėje makšties sienelės dalyje, siekiant atstatyti uretrocelę arba cistocelę. Esant užpakalinei kolporafijai, procedūra atliekama ant užpakalinės makšties sienelės tiesiosios žarnos atstatymui. Enterocelio operacija gali būti užpakalinė arba priekinė, priklausomai nuo žarnyno prolapso pobūdžio.
Daugeliu atvejų pacientė bus gydoma bendrine anestezija, tačiau jei moteriai dėl medicininių priežasčių nepavyksta atlikti bendrosios nejautros, jai gali būti taikoma vietinė nejautra. Procedūros pradžioje chirurgas į makštį įterpia spenelį. Šis prietaisas laiko atviras makšties sieneles, kad chirurgas galėtų lengviau apžiūrėti ir taisyti makšties sieneles. Tada įpjaunama makšties oda, kad chirurgas galėtų nustatyti jungiamojo audinio defektą, sukeliantį prolapsą. Nustačius defektą, chirurgas sulenkia ir susiuva jungiamąjį audinį, kad jį sutvirtintų ir sustiprintų, taip užkertant kelią prolapsui.
Atsigavimo laikas po procedūros yra maždaug keturios savaitės. Atsižvelgiant į prolapso pobūdį, moteriai keletą dienų gali tekti laikytis skystos dietos. Ji turi vengti tokios veiklos kaip sunkių daiktų kėlimas, ilgalaikis stovėjimas ir lytiniai santykiai – visa tai apkrauna pjūvio vietą ir gali sukelti žaizdos atsivėrimą. Kolporafijos procedūros rizika yra infekcija ir kraujavimas pjūvio vietoje bei kitų dubens organų pažeidimas. Retai po operacijos prolapsas kartojasi, tačiau yra galimybė, jei operacija nepašalino jungiamojo audinio defekto.