Įsivaizduojama auditorija yra psichologinė sąvoka, būdinga paauglystės žmogaus raidai. Tai reiškia įsitikinimą, kad asmuo yra nuolat, atidžiai stebimas bendraamžių, šeimos ir nepažįstamų žmonių. Realiai tik maža dalis tų žmonių domisi žmogaus veikla, o bręstanti pasaulėžiūra dažniausiai sumažins įspūdį, kad ši įsivaizduojama auditorija egzistuoja. Tačiau kai kurie žmonės šį klaidingą supratimą išlaiko net suaugę. Šis terminas buvo taikomas ir tiriant XXI amžiaus socialinių tinklų fenomeną.
Terminą įsivaizduojama auditorija 1967 m. sukūrė vaikų psichologas Davidas Elkindas. Elkindas tyrinėjo paauglių egocentrizmą – gerai dokumentuotą paauglių įsitikinimą, kad pasaulis sukasi aplink juos. Elkindas tvirtino, kad tai nėra psichologinė aberacija, kaip gali būti suaugusiems. Greičiau tai yra natūrali sveiko savo santykio su pasauliu supratimo ugdymo proceso dalis. Daugelis žmonių ilgainiui įgis realistiškesnį požiūrį į vaidmenis, kuriuos jie atlieka savo bendraamžių grupėse, bręsdami.
Tuo tarpu įsivaizduojama publika gali padidinti paauglystės audringą poveikį daugeliui paauglių. Kai kurie tampa apsėsti asmeninės išvaizdos, o rezultatai svyruoja nuo nekenksmingų emocinių krizių dėl spuogų atsiradimo iki potencialiai gyvybei pavojingų valgymo sutrikimų. Kiti susitelks į konkrečią bendraamžių grupę, įsivaizduodami, kad tos grupės nariai vertina jų veiksmus arba ieško žmonių, kurie iš tikrųjų yra tokie beprasmiai paaugliai, kaip jie patys, pritarimo. Šie įvykiai gali atrodyti traumuojantys tiems, kurie turi mažai gyvenimo patirties. Tačiau vėlyvoje paauglystėje ar ankstyvoje pilnametystėje tokių krizių svarba išnyksta, nes žmonės patiria tikrai gyvenimą keičiančių įvykių, tokių kaip baigimas, vedybos ir vaikų auginimas.
Įsivaizduojamos auditorijos išlaikymas iki pilnametystės gali būti ženklas, kad žmogus kenčia nuo paranojos ar kitų socialinių ar psichologinių sutrikimų. Dauguma žmonių retkarčiais linksmina tokias fantazijas. Nuolatiniai ar pasikartojantys pojūčiai, kai esate stebimas, teisiamas ar persekiojamas svetimų žmonių, gali signalizuoti apie svarbesnę problemą. Šiuos jausmus kartais gali išsklaidyti narystė bažnyčioje ar kitoje socialinėje grupėje, pavyzdžiui, susijusioje su darbu ar pomėgiu, skatinant sveiką socialinę sąveiką. Jei tai neveiksminga, kvalifikuotas terapeutas gali padėti pažvelgti į situaciją.
XXI amžiuje psichologai socialinių tinklų kontekste kartais remiasi įsivaizduojamąja auditorija. Šios įmonės skatina narius reguliariai atnaujinti draugus, šeimos narius ir bendradarbius, informuojant juos apie savo kasdienę veiklą ar asmenines svarbias akimirkas. Vartotojai gali įsivaizduoti šių naujinimų auditoriją, kuri labai skiriasi nuo jų tikrosios skaitytojų auditorijos. Jei socialiniai tinklai tikrai pakeis žmonių bendravimą, kaip teigia daugelis komentatorių, įsivaizduojama auditorija gali tapti svarbiu suaugusiųjų santykių veiksniu.