Vilkligė yra dažnas autoimuninio sutrikimo tipas, kuris gali sukelti skausmingą uždegimą įvairiose kūno vietose. Retas sutrikimo potipis, vidinė vilkligė, pirmiausia pažeidžia išorinį ir vidinį odos sluoksnius. Sausi, neniežtintys bėrimai gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, kai paūmėja vilkligė, tačiau odos problemos dažniausiai būna pavienės galvos odoje, veide, kakle ar krūtinėje. Dauguma atvejų yra gana lengvi ir sukelia protrūkius tik kelis kartus per metus, nors kai kuriems žmonėms pasireiškia lėtiniai bėrimai ir kiti susiję simptomai. Būklę paprastai galima kontroliuoti imantis atsargumo priemonių prieš žinomus veiksnius ir naudojant vietinius priešuždegiminius kremus aktyvių epizodų metu.
Gydytojai nėra tikri, dėl ko išsivysto raudonoji vilkligė, tačiau tikėtina, kad sutrikimas atsiranda dėl genetinių ir aplinkos veiksnių. Dauguma žmonių, kuriems pasireiškia simptomai, šeimos istorijoje yra sirgę vilklige, lėtiniu dermatitu ar kitokio tipo autoimuniniu sutrikimu. Aplinkos veiksniai, tokie kaip saulės spinduliai, karštas oras, rūkymas ir tam tikri farmaciniai vaistai, padidina protrūkių tikimybę žmonėms, turintiems genetinį polinkį. Moterys nuo 20 iki 50 metų turi didžiausią riziką susirgti šia liga dėl priežasčių, kurios nėra visiškai suprantamos.
Aktyvus protrūkis paprastai apima raudonos, sausos odos dėmės atsiradimą. Bėrimas paprastai neniežti, nors gali būti jautrus ir sukelti šilumą bei skausmą. Taip pat gali būti iškilių iškilimų arba žiedo formos pažeidimų. Skirtingai nuo dermatito protrūkių, vilkligės bėrimai neatrodo pleiskanojantys, o liečiant dažniausiai būna lygūs. Kiti galimi simptomai yra lengvas nuovargis ir išsekimas šiltu oru, galvos ir sąnarių skausmas.
Kadangi raudonoji vilkligė yra reta būklė, gali būti sunku iš karto nustatyti tinkamą diagnozę. Dermatologas, kuris specializuojasi autoimuninių sutrikimų srityje, gali atidžiai apžiūrėti bėrimą ir paklausti apie simptomus. Jis arba ji gali paimti kraujo mėginius ir odos biopsijas, kad nustatytų neįprastos autoimuninės veiklos požymius organizme. Pacientas ir gydytojas dirba kartu, kad nustatytų konkrečius aplinkos veiksnius.
Vidutinė vilkligė nėra išgydoma, nors vaistai ir gyvenimo būdo pokyčiai gali žymiai palengvinti simptomus. Pacientams patariama kuo geriau vengti žinomų veiksnių, tokių kaip vasaros karštis ir dėvėti apsauginius drabužius bei apsaugos nuo saulės priemones, kai išeina į lauką. Kortikosteroidiniai kremai dažnai skiriami skausmui ir paraudimui palengvinti aktyvaus priepuolio metu. Kai kuriems pacientams senstant spontaniškai pagerėja, tačiau daugumai žmonių reikia gydyti visą gyvenimą trunkančią vilkligę.