Daugumą visų muzikinių kūrinių struktūriškai galima apibrėžti kaip harmoninių akordų eigą. Akordas yra dviejų ar daugiau muzikinių natų derinys. Keli šimtmečiai muzikos teoretikų puikiai suprato, kodėl ir kaip akordai keičiasi nuo vieno iki kito. Tam tikroje kompozicijoje akordų pakeitimas yra muzikinė technika, kai negrojama kito akordo, o grojama kitokiu, kuris vis dar laikosi harmonijos principų. Geras pakaitalas tam tikru atžvilgiu visada gaunamas iš originalaus akordo, skirto groti.
Muzikos eigą nustato jos „raktas“ ir prasideda nuo harmoninio akordo pagrindo, pagrįsto pirmuoju klavišo tonu. Jis vadinamas toniniu akordu. C-dur klaviše toninį akordą sudaro trys natos C, E ir G. Nors tai yra apibendrinimas, muzikos kelias nuo šio toninio akordo iki dominuojančio akordo, paremto penktuoju tonu. C klaviše dominuojantis akordas yra G, B ir D.
Pasiekusi dominuojančio akordo muzikinę kulminaciją, muzika grįžta į toninį akordą. Kūrybingi, apvalūs harmoningi žingsniai, kuriais muzika pereina nuo toninio akordo į dominuojantį ir, kiek mažesniu mastu, grįžta į toniką, yra kompozicijos akordų eiga. Tradicinis muzikos teoretikų užrašas šiems akordams išreikšti yra romėniški skaitmenys – I reiškia šaknį, V – dominuojantį ir viskas nuo iki VII. 12 taktų bliuzo daina gali būti transkribuota: IIII / IV-IV-II / VVII.
Bet kurį iš šių akordų galima pakeisti kitu. Jei tai daroma išlaikant harmoningą ryšį tarp ankstesnių ir vėlesnių akordų, esminė dainos struktūra išliks. Bliuzo pavyzdyje akordų pakeitimas pirmuosiuose toniniuose taktuose su harmoniniu subdominuojančiu akordu, paremtu klavišo ketvirtuoju tonu – I-IV-I-IV – nepakeis dainos ryškiai, bet suteiks jai sudėtingesnį skambesį.
Kategoriškai akordų pakaitalai skirstomi į keletą skirtingų tipų. Galima pridėti dar vieną pastabą. Pavyzdžiui, pridėjus septintą toną – C, E, G ir B I7 arba C-dur septintajam akordui – originaliam akordui suteikiamas įtemptas, laukiantis garsas. Užrašus taip pat galima atimti iš originalo. Paprasčiausias akordo pakeitimas gali būti numatytasis toninio akordo pakeitimas.
Akordus keičia tiek mėgėjai, tiek patyrę muzikantai. Pradedantiesiems instrumento mokiniams gali būti pateikta pažįstama muzika, kurios originali akordų partitūra buvo pakeista paprastesnėmis, labiau atitinkančiomis mokinio įgūdžių lygį. Tačiau esant aukštam instrumentinių įgūdžių lygiui, sakys improvizacinis džiazo pianistas, akordų keitimo technika yra nepaprastai sudėtinga.
Pagrindinis principas, kuriuo grindžiama technika, yra harmoninis kiekvienos natos atvaizdavimas naujame akorde nustatytoje progresijoje. Vienas iš labiausiai paplitusių pakeitimų, vadinamas antriniu dominantu, yra traktuoti bet kurį akordą taip, lyg tai būtų tonikas, o tada groti jam lygiavertę harmoninę dominantę. Kitas pakeitimas yra groti akordą jo santykiniu minoriniu tonu, paprastai pridedant šeštąjį klavišo toną. Vietoj to, C-dur I akordas gali būti grojamas kaip CEGA melancholiškam vi7 arba A-moll-septintam skambesiui.
Yra ir kitų, dar sunkesnių akordų keitimo variantų. Naujas akordas, paprastai šiek tiek nesuderinamas su ausimi, gali būti įterptas kaip tarpinis žingsnis arba tiltas tarp dviejų tobulai gerų harmoninių akordų eigoje. Panašiai nesantaiką galima įvesti į akordą pridedant antrą toną. Liaudiškai vadinamas „mu akordu“, jo sudėtingas naudojimas kyla dėl būtinybės disonansinį garsą išspręsti su kitu eigos akordu. Labai įgudę muzikantai, tokie kaip improvizacinio džiazo saksofonininkas Johnas Coltrane’as, gali pakeisti ne tik vieną akordą, bet ir kelis akordus iš eilės.