Slaugos teorija susideda iš išvadų apie tikrus įvykius ir sąlygas, kurios gali būti taikomos realiose slaugos situacijose. Kaip ir kitos teorijos, jis dažnai grindžiamas stebėjimais ir parašytas taip, kad būtų nuoseklus ir logiškas. Kita vertus, slaugos praktika reiškia faktinį slaugytojų atliekamą darbą. Slaugos teorijos ir slaugos praktikos ryšį galima apibūdinti kaip veikiantį dvejopai. Pirma, teorija dažnai remiasi stebėjimais, paimtais iš praktikos. Antra, praktikoje priimami sprendimai dažnai nulemti remiantis slaugos teorijomis.
Slaugos srities ekspertai mano, kad teorijos turi keturias pagrindines funkcijas. Jie aprašo lauko komponentus ir taip pat paaiškina ryšius tarp šių įvairių komponentų. Teorijos taip pat numato, kas nutiks tam tikromis sąlygomis, ir pateikia nurodymus dėl recepto./p>
Kai kuriais atvejais ryšys tarp slaugos teorijos ir slaugos praktikos yra toks, kad teorija naudojama kaip praktikos įrankis. Pavyzdžiui, jei pacientą, sergantį tam tikra būkle ar liga, prižiūri slaugytoja, slaugytoja gali ieškoti slaugos teorijos, kad išsiaiškintų, kokius vaistus apibūdinti, kokių reakcijų tikėtis ir net kaip su pacientu pasikalbėti. Slaugytoja gali tikėti, kad slaugos teorija yra tiksli, nes ji tikriausiai pagrįsta daugelio metų stebėjimu.
Slaugos teorijos ir slaugos praktikos santykis gali veikti ir kitaip. Kadangi slaugytojai dirba su įvairių tipų pacientais, kurie gali patirti naujas sąlygas arba rodyti nepažįstamą elgesį, gali būti sukurta nauja slaugos teorija, o esama slaugos teorija gali keistis. Daugelis ekspertų mano, kad teorija gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei ji tiksliai ir nuosekliai apibūdina realias gyvenimo situacijas.
Slaugos teorija taip pat dažnai naudojama slaugos praktikai paaiškinti. Šia prasme slaugos teorijos ir slaugos praktikos ryšys labiausiai matomas slaugos ugdymo kontekste. Studentai, besimokantys slaugos procedūrų, konsultuojasi su teorija, kad geriau suprastų, kodėl atliekamos tam tikros praktikos.
Slaugos praktikos sisteminimas yra dar vienas esminis teorijos ir praktikos santykio komponentas. Kai tyrimai nustato optimalius tam tikros būklės priežiūros protokolus, svarbu, kad slaugytojai teiktų tokią pačią priežiūrą, kai dirba su visais šios būklės kenčiančiais pacientais. Teorija gali veikti kaip vadovas slaugytojams, kad jos žinotų, koks gydymas jau buvo suteiktas ir kokie žingsniai turėtų būti toliau.
Teorija taip pat gali būti naudinga prognozuojant pacientų elgesį ir reakcijas. Slaugos praktikoje pagal nusistovėjusias slaugos teorijas specialistas gali numatyti, kaip gali elgtis skirtingų amžiaus grupių ir skirtingų ligų pacientai. Ši teorijos funkcija taip pat gali leisti slaugytojams nustatyti, kokių prevencinių priemonių jos turėtų imtis prieš gydydami pacientą, kad išvengtų nelaimingų atsitikimų ir klaidingų skaičiavimų.