Galima teigti, kad mušamieji instrumentai yra patys universaliausi, nes juos galima naudoti beveik bet kokiame žanre. Iš visų mušamųjų instrumentų būgnas geriausiai prisitaiko. Vėliau egzistuoja keletas skirtingų tipų snarglių muzikos, įskaitant mažąją grupę, maršingą, orkestrinę ir koncertinę grupę, solo ir mažą ansamblį.
Viena iš būgnų muzikos rūšių yra mažos grupės. Ši muzika gali būti priskirta tokioms kategorijoms kaip rokas, pop ar net džiazas. Šiuo atveju būgnas yra didesnio būgnų komplekto dalis. Būgnininkas naudoja būgną, kad sukurtų atgalinį ritmą, kuris yra didesnio ritmo, kurį groja būgnų rinkinys, dalis.
Kai kuri snarglių muzika skirta žygiams. Dažnai būgnas atlieka tą patį vaidmenį žygio muzikoje, kaip ir mažų grupių muzikoje, sudarydamas pagrindą muzikos ritminiam modeliui. Tačiau žygiuojanti snarglių muzika gali būti daug sudėtingesnė, nes būgnininkas gali sutelkti dėmesį tik į būgnelį, o ne į visą rinkinį. Tiesą sakant, žygiuojanti spąstų muzika dažnai išryškina techninius būgnininko sugebėjimus ir pasirodymą, o spąstų linijos nariai koordinuoja savo žingsnius ir klijuoja raštus, kad gautų vizualinį efektą. Tai ypač pasakytina apie būgnų ir būgnų korpusą.
Kitas būgnų muzikos tipas yra muzika koncertinei grupei ar orkestrui. Muzika šiuose ansambliuose dažniausiai parašyta taip, kad būgnas papildytų bendrą grupės skambesį. Pavyzdžiui, spąstai gali atlikti tradicinį ritinį, kad „padidintų“ arba nukreiptų garsumo didinimo intensyvumą, arba jie gali daryti „smūgius“, kad orkestro akcentai būtų veiksmingesni. Pavyzdys yra Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninės siuitos „Šeherezada“ ketvirtoje dalyje.
Kai kuriais atvejais orkestro ir koncertinių grupių snaigių muzika įgauna solistinį vaidmenį. Pavyzdžiui, Sergejaus Prokofjevo kūrinio „Leitenant Kijé“ pradžioje skambant muzika ragina būgnelį sugroti solo kareiviškai žemu dinaminiu lygiu. Panašiai ir Maurice’o Ravelio kūrinys „Bolero“ reikalauja, kad būgnas grotų tuos pačius du taktus kūrinio metu. Tam reikia, kad būgnininkas labai valdytų, nes būtent būgno intensyvumas nukreipia orkestrą, kad padidėtų viso kūrinio garsumas.
Kai kurios būgnų muzikos yra specialiai sukurtos žaisti solo. Ši muzika naudojama parodyti būgnininko techniką ir tobulinti įgūdžius. Būgnininkai reguliariai naudoja solo snarglius, kad klausytųsi orkestro, grupės ir kitų ansamblių pozicijų.
Paskutinis snarglių muzikos tipas yra mažų ansamblių muzika. Tai keliems grotuvams orkestruota muzika, kuri nelaikoma mažų grupių muzika. Pavyzdžiui, žaidėjai gali sudaryti būgnų kvartetą arba grotuvas gali koncertuoti su marimba ir tumbadorais (kongais). Ansamblio nariai nebūtinai turi būti perkusininkai, o tokio tipo muzika neapsiriboja konkrečiu žanru, nors apskritai ją geriausia būtų priskirti prie klasikos.