Fagotas priklauso dvigubų nendrių medinių pučiamųjų grupei, kuriai taip pat priklauso dūdmaišis, baritoninis obojus, anglų ragas F, heckelphone, obojus ir oboe d’amore. Jis būna dviejų formų: fagotas ir kontrafagotas arba kontrafagotas. „Contra“ paprastai nurodo instrumentą, oktava žemesnį, nei jis pavadintas, ir šiuo atveju taip yra. Abi formos yra neperkeliamos priemonės. Žaidėjas vadinamas fagotininku.
Fagotas turi penkias dalis:
Kreivas arba bokalis yra lenktas metalinis vamzdis, jungiantis kūną su dviguba nendriu.
Sparno jungtis arba tenorinė jungtis yra ta vieta, kur jungiasi kreivė ir kuri eina lygiagrečiai ilgajai jungtiei.
Dviguba jungtis arba užpakalinė jungtis, dar vadinama bagažine, yra U formos vamzdis, pritvirtintas prie sparno ir ilgų jungčių, kuriame yra dešinės rankos atrama.
Ilgoji jungtis yra ilgiausia vamzdžio dalis ir yra lygiagreti sparno jungtimi.
Varpas baigia instrumentą. Ilgesnis varpas gali sekunde padidinti instrumento diapazoną žemyn.
Instrumentas buvo sukurtas iš barokinio fagoto, kuris turėjo panašią formą, bet mažiau klavišų, ir dažniausiai buvo naudojamas XVIII a. Šiandien rasti du modeliai yra vokiškas Heckel ir prancūziškas Buffet fagotas.
Fagotas ir kontrafagotas naudojamas orkestro ir grupių ansambliuose. Bene žinomiausias jo panaudojimas orkestriniame kūrinyje yra rusų kilmės amerikiečių kompozitoriaus Igorio Stravinskio baleto „Le Sacre du printemps“ („Pavasario apeigos“) I dalis „L’Adoration de la terre“ ( Žemės garbinimas), arba kaip senelis rusų kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo „Petras ir vilkas“. Taip pat įsimintinų ištraukų yra prancūzų kompozitoriaus Georges’o Bizet operoje „Karmen“ per Entr’acte prieš II veiksmą ir pačiuose pirmuosiuose austrų kompozitoriaus Wolfgango Amadeus Mocarto uvertiūros jo operoje „Figaro vedybos“ (Figaro vedybos) taktuose.