A cappella, kartais taip pat rašoma kaip acappella, yra italų muzikos terminas, reiškiantis „kapelos stiliumi“ ir apibūdinantis dainas, dainuojamas be jokio instrumentinio akompanimento. Pažodinė šio termino reikšmė suteikia gerą užuominą apie šio tipo muzikos istoriją, nes praeitais šimtmečiais ji daugiausia buvo siejama su garbinimu. Tačiau XX amžiuje stilių pasisavino pasaulietinės dainavimo grupės, o nuo XXI amžiaus pradžios jis buvo plačiai taikomas daugeliui skirtingų muzikos žanrų.
Pagrindiniame lygmenyje terminas a cappella reiškia dainavimą, kuriam nelydi jokia instrumentacija. Teoriškai tai gali būti dainos, atliekamos solo dainininko arba kelių dainininkų, nors daugelis žmonių tokią muziką sieja su dainininkų grupe. Be to, nors techniškai stilius gali būti monofoninis arba sudarytas tik iš vienos melodijos, jis dažniau siejamas su polifoniniu garsu, kurį sudaro kelios sumaišytos melodijos.
Išvertus terminą a cappella iš italų kalbos, pateikiama aiški užuomina apie stiliaus istoriją. Šis terminas reiškia „koplyčios stiliaus“. Tai tikslus aprašas, nes šis muzikos stilius tradiciškai buvo siejamas su religiniu kultu. Per visą istoriją daugelis religijų, tokių kaip krikščionybė ir judaizmas, per pamaldas naudojo tam tikrą a cappella muziką.
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje a cappella stilių vis dažniau pradėjo naudoti nereliginės dainavimo grupės, ypač Jungtinėse Valstijose. Daugelio Amerikos universitetų studentų grupės subūrė neinstrumentinio dainavimo grupes, kurių daugelis pasirinko nepagarbius pavadinimus arba kai kuriuos muzikinės terminijos aspektus. Be to, vyrai subūrė mažas grupes, vadinamas kirpyklų kvartetais. Užuot buvę religingi, šios grupės dažniausiai buvo socialios, todėl jos buvo linkusios atlikti pasaulietines dainas iš ragtime ar džiazo tradicijų.
Nors XXI amžiaus pradžioje kai kuriose religinėse apeigose ir toliau skamba a cappella muzika, apskritai šis stilius gerokai nutolęs nuo savo istorinių šaknų. A cappella grupės ir toliau klesti kolegijų miesteliuose ir aukštosiose mokyklose. Tačiau užuot atlikusios dvasingus ar net tradicinius džiazo kūrinius, šiuolaikinės grupės linkusios pirmenybę teikti įvairioms populiariosios muzikos rūšims – nuo roko ir kantri iki ritmo, bliuzo ir repo.