Aklosios žarnos polipas yra išauga aklojoje žarnoje, maišelyje storosios žarnos viršuje. Šie augliai dažnai yra gerybiniai, tačiau gali transformuotis ir virsti piktybiniais, todėl gali kelti susirūpinimą. Kai kurie iš jų nediagnozuojami, kol pacientas miršta dėl nesusijusios priežasties ir jam atliekama skrodimas, o kiti gali būti nustatyti atliekant žarnyno vėžio atranką ir atliekant kitus medicininius tyrimus ar procedūras, kai matoma aklosios žarnos vidus. Saugumo sumetimais gydytojas paprastai rekomenduoja pašalinti ataugą.
Šios audinių masės gali būti tvirtai prisitvirtinusios prie aklosios žarnos sienelės, tokiu atveju jos apibūdinamos kaip sėdimos, arba gali būti su žiedkočiais, ty prisitvirtinusios prie išsikišusio kotelio. Polipų susidarymo priežastys neaiškios; kai kurie pacientai gali turėti genetinį polinkį, o kiti – ne, ir neatrodo, kad jie būtų tiesiogiai susiję su mitybos įpročiais. Daugelis pacientų nejaučia jokių simptomų.
Kartais aklosios žarnos polipai kraujuoja, todėl pakinta išmatos. Jei jie tampa piktybiniai, vėžinės ląstelės pradės ėsti į žarnyno sienelę, sukeldamos viduriavimą, skausmą ir daugiau išmatų spalvos pokyčių. Gydytojas gali atlikti endoskopiją, naudodamas fotoaparatą ant ilgo kabelio, kad apžiūrėtų akląją žarną ir paimtų bet kokių ten aptiktų nukrypimų mėginius. Patogumui gydytojas gali pašalinti visą aklosios žarnos polipą.
Viso augimo ištraukimas nepakenks pacientui ir gali turėti naudos. Jei jis piktybinis, gydytojui nereikia planuoti antros procedūros, kad pašalintų likusį augimą. Esant gerybiniams augimams, pašalinus visą ataugą, jis neturės galimybės išsivystyti į piktybinį naviką. Patologas gali ištirti aklosios žarnos polipą, kad sužinotų daugiau apie jį ir nustatytų, ar reikalingas papildomas gydymas.
Šie augliai yra labai dažni ir nebūtinai kelia tiesioginį susirūpinimą. Jei gydytojas endoskopijos metu aptinka aklosios žarnos polipą, pacientas neturėtų panikuoti. Gydytojas visiškai pašalins augimą, smarkiai sumažindamas riziką, o testavimas turėtų greitai nustatyti, ar gydytojui reikia imtis kokių nors kitų veiksmų.
Pacientai, kurių šeimoje yra buvę žarnyno vėžio atvejų arba turintys vėžio rizikos veiksnių, pvz., sirgę uždegimine žarnyno liga, turėtų apsvarstyti galimybę atlikti papildomą vėžio patikrą. Gydytojas gali nustatyti tinkamiausius tyrimus ir jų dažnumą, nustatydamas pusiausvyrą tarp paciento keliamo pavojaus per daug tiriant ir nesugebėjimo atlikti tyrimus pakankamai anksti, kad būtų galima pastebėti vėžį, kai jis vis dar gerai išgydomas.