Violončelė ir smuikas yra muzikos instrumentų styginių grupės nariai ir lengvai atskiriami vienas nuo kito. Smuikas yra mažesnis už violončelę, sureguliuotas skirtingai ir skleidžia natas, kurios yra daugiau nei oktava didesnės nei grojamos violončele. Smuikai yra populiaresni nei violončelės ir dažniau naudojami ansamblio aplinkoje. Kol smuikas laikomas tarp vartotojo kairiosios rankos ir smakro, violončelė uždedama ant galinio smeigtuko ir grojama vertikaliai, nes ji yra žymiai didesnė. Tiek smuikas, tiek violončelė yra plačiai naudojami klasikinėje muzikoje ir įvairiuose šiuolaikinės muzikos žanruose.
Smuikas yra žymiai mažesnis instrumentas nei violončelė. Vidutiniškai bendras smuiko ilgis yra apie 23.5 colio (60 cm). Garso ilgis, ty atstumas nuo veržlės iki tiltelio, yra apie 12.75 colio (32 cm). Ši kompaktiška forma ne tik padeda instrumentui skleisti aukštus garsus, bet ir daro smuiką vienu nešiojamiausių styginių instrumentų. Tai suteikia smuikininkams pranašumą, nes jie gali tilpti bet kurioje erdvėje, o tai yra pagrindinis skirtumas tarp smuiko ir violončelės.
Norint groti smuiku, instrumentas laikomas kairėje kūno pusėje. Dešinė ranka dažniausiai laiko lanką arba, rečiau, plėšia stygas. Jis laikomas tarp kairiojo peties ir smakro, kur paprastai yra smakro atrama, kad būtų patogu ir palaikoma. Kairė ranka palaiko smuiko kaklą, o kairės rankos pirštai sustabdo stygas. Dešinioji ranka pertraukia lanką per vieną ar dvi stygas, kad išgautų įvairius garsus.
Grojant violončele, violončelininkas turi sėdėti. Instrumentas nėra pakankamai aukštas, kad juo būtų galima groti stovint, kaip kontrabosu, ir per didelis, kad būtų galima laikyti po smakru. Kad violončele būtų grojama teisingai, reikalingas galinis kaištis, kuris tęsiasi nuo violončelės apačios iki grindų ir pakelia violončelę nuo žemės, kad violončelininkas galėtų ją pasiekti ir atlaikytų jos svorį. Kai smuikas grojamas horizontalioje padėtyje, violončele turi būti grojama vertikaliai, nors sulenktais galiukais galima sumažinti statų vertikalų kampą, kuriuo paprastai stovi violončelė. Kaip ir smuikas, violončele taip pat dažniausiai grojama lanku, kuris perkeliamas per vieną ar dvi iš keturių stygų.
Smuikas atkuria aukščiausius garsus iš visų šiuolaikinės styginių šeimos instrumentų. Atviras, stygos sureguliuotos į G3, D4, A4 ir E5 – tobulos kvintos. Smuiko diapazonas apima beveik keturias oktavas, todėl instrumentas yra labai universalus. Violončelė taip pat derinama kvintomis, tačiau ji prasideda A3, po kurios seka D3, G2 ir C2. C2 yra dviem oktavomis žemiau vidurinio C, o smuiko G3 yra G tiesiai prieš vidurį C. Daugelis mano, kad violončelės garsas yra artimiausias žmogaus vyro balsui.
Dėl unikalaus smuiko balso ir plataus aukščio diapazono bet kuriame ansamblyje, net ir kvartete, dažniausiai būna dvi smuiko sekcijos. Beveik visada bet kuriame klasikinės muzikos kūrinyje yra bent dvi vietos smuikams – viena skirta pagrindiniams smuikininkams, kurie gros melodiją ir techniškai sudėtingas sekcijas, o kita – antrajam smuikininkų rinkiniui, kuris gros harmoniją, melodiją žemesnio diapazono arba akompanimentų modelius.
Ansambliai turi daug mažiau vietų violončelėms. Neretai smuiko ir violončelės santykis siekia du ar tris su vienu. Vis dėlto violončelė vis dar yra vertinga, tačiau ji dažnai atlieka boso balsą daugelyje ansamblių. Nepaisant smuiko populiarumo, kompozitoriai violončelei yra parašę nemažai sonatų ir koncertų.
Tiek smuikas, tiek violončelė yra plačiai naudojami klasikinėje muzikoje, tačiau jie grojami ir už šio žanro ribų. Smuikas, dar vadinamas smuiku, puikiai reprezentuojamas viso pasaulio liaudies muzikoje. Jis taip pat šiek tiek naudojamas rokenrolo ir džiazo srityse. Roko ir sunkiojo metalo muzikantai violončelę naudoja daug plačiau nei smuikas.