Veristinis siurrealizmas yra siurrealistinio meno stilius, skirtas sapnų pasauliui pavaizduoti išsamiai. Vienas garsiausių veristinių siurrealistų buvo Salvadoras Dali, tapęs puošnias tirpstančių laikrodžių, fantastinių būtybių ir kitų elementų scenas. Stilius dažnai pažymėtas keistai veristine, reiškiančia realistine tapyba, kuri tarsi įtraukia žiūrovą į fantazijų pasaulį, nesusijusį su tikrove.
Siurrealizmas prasidėjo XX amžiaus pradžioje ir apėmė literatūrą, meną ir spektaklį. Siurrealistai stengėsi pavaizduoti nesąmoningą ir atitraukti žiūrovus nuo šiuolaikinio pasaulio siaubo, kurio pavyzdys buvo Pirmasis pasaulinis karas. 1924 m. Andre Bretonas, vienas iš siurrealistinio judėjimo įkūrėjų, apibūdino meno formą kaip „galutinę tikrovę“. Bretonas tikėjo, kad įtraukus pasąmonę į meną, žmonės gali paskatinti mintis ir diskusijas apie juos supantį pasaulį.
Siurrealizmas reiškiasi įvairiomis formomis, o veristinis siurrealizmas yra vienas garsiausių. Žmonės, kurie nestudijuoja meno istorijos, vis dar atpažįsta veristinį siurrealizmą su savitu realistišku nerealių ar fantastinių scenų vaizdavimu. Šis siurrealizmo tipas atveda žiūrovą akis į akį su tapytojo fantazijų pasauliu, o menininkas stengiasi nefiltruoti scenos per savo sąmoningą protą. Tai reiškia, kad žiūrovas tikrai mato menininko svajones ir gali interpretuoti kūrinį taip, kaip nori.
Tai ryškus skirtumas nuo kitų siurrealizmo tipų, kurie dažnai filtruojami per sąmoningą protą, siekiant sukurti konkretų struktūrinį vaizdą arba išprovokuoti tam tikrą mintį. Menininkas kūrinį jau interpretavo, o žiūrovui pateikia kaip jau užbaigtą istoriją. Veristinis siurrealizmas leidžia žiūrovui pačiam įsivaizduoti istoriją ir žvilgtelėti į menininko vidinį pasaulį.
Veristiniame siurrealizme yra įvairių tapybos ir pasakojimo stilių. Kai kurie menininkai turi fantastiškus piešinius, kuriuose sugretinami keisti objektai, kartais labai įprastose aplinkose. Magritte’as ištobulino tokį siurrealizmą, siūlydamas labai paprastą, ryškų darbą, kuriame įterpiami elementai ar idėjos, kurios aiškiai kertasi viena su kita. Magritte’o kūryba dažnai neapimdavo fantazijos, o naudojo kasdienius dalykus iš konteksto. Kiti šios mokyklos nariai nuėjo į priešingą kraštutinumą ir savo menu kūrė visiškai išgalvotus svajonių pasaulius, kuriuose derėjo fantazijos ir mistikos elementai.