Recepcijos teorija yra filosofija, paprastai taikoma literatūrai, kuri pripažįsta, kad auditorija yra esminis elementas norint suprasti platesnę kūrinio prasmę. Remiantis tokia teorija, tikrosios knygos ar straipsnio paskirties negalima suprasti neatsižvelgus į skaitytojus. Ji moko, kad visa apimantis tikslas arba prasmė yra sąveikos ir reakcijos tarp skaitytojo ir teksto procesas ir gali keistis priklausomai nuo to, kas interpretuoja žodžius. Manoma, kad jis išsivystė septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose, ir daugelis mokslininkų teigia, kad tada jis pasiekė aukščiausią tašką. Ji vis dar užima svarbią vietą daugelyje diskusijų apie literatūros kritiką, tačiau daugeliu atvejų ji svarstoma kartu su daugybe kitų tradicinių ir modernesnių teorijų. Recepcijos teorija taip pat išplito daugelyje kitų meno formų, įskaitant teatrą, kiną, tapybą ir skulptūrą, ir yra svarbi šių žanrų diskusijų ir kritikos dalis.
Kilmė
Dauguma mokslininkų sutinka, kad kritinės recepcijos teorija pirmą kartą buvo oficialiai pristatyta septintojo dešimtmečio pabaigoje, greičiausiai Vokietijoje, o aukščiausią tašką pasiekė aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, kai ji išplito Europos ir daugelio Vakarų pasaulio intelektualiniuose sluoksniuose. Tuo metu tai buvo viena įtakingiausių literatūros kritikos formų akademiniuose sluoksniuose, dažnai dar vadinama „recepcijos estetika“. Kai kurie giliausi to laikotarpio literatūros kūriniai buvo parašyti darant prielaidą, kad publikos interpretacija suformuos jų prasmę, todėl atsirado unikalus ir atpažįstamas literatūros kūrinių žanras. Tai nereiškia, kad kūriniai, parašyti anksčiau ar vėliau, neprisipažino šia teorija arba neturi daug tų pačių savybių, o tai, kad tapatinimasis su publikos estetika dažnai yra giliausias šio laikotarpio kūriniuose.
Individualių patirčių svarba
Apskritai teorija daro prielaidą, kad gyvenimo patirties rezervuaras, kurį skaitytojas atneša į skaitymo procesą, yra labai svarbus tam, kaip jis interpretuoja autoriaus kūrybą. Kultūrinė aplinka, išsilavinimas ir, žinoma, skaitytojo gimtoji kalba turi įtakos jo supratimui ir emocinei reakcijai. Kitaip tariant, teorija teigia, kad skaitymo patirtis suaktyvina ir įtraukia jau esamą patirtį ir prisiminimus. Taip pat tikimasi, kad skaitytojai prie romano, eilėraščio ar apysakos turėtų tam tikrų lūkesčių dėl šių literatūros formų ir su jais susijusių lūkesčių bei susies šiuos lūkesčius su savo ankstesne skaitymo patirtimi.
Programos
Recepcijos teorija buvo pritaikyta daugeliui skirtingų meno formų ir netgi panaudota kraštovaizdžio architektūros ir archeologijos studijose. Meno kūrinio interpretaciją, nesvarbu, ar tai būtų paveikslas, romanas ar filmas, gali formuoti daugybė veiksnių. Su kiekviena iš šių konkrečių meno formų teorija pripažįsta ne tik individualios interpretacijos pagrįstumą, bet ir kultūrines interpretacijas, kurios keičiasi dėl ekonomikos, gyvenimo būdo, religinių įsitikinimų ir technologijų naujovių pokyčių. Remiantis šiuo supratimu, pagrindinė kūrinio reikšmė gali ir tam tikru mastu turėtų keistis laikui bėgant, keičiantis aplinkybėms, skaitytojams ir socialinėms konstrukcijoms. Tai gali atverti visuomeninio pritaikymo lauką beveik nuolatiniam bet kurio kūrinio interpretavimui ir iš naujo interpretavimui.
Palyginti su tradicinėmis teorijomis
Iki 1960 m. vyravusi tradicinė literatūros teorija ne taip akcentavo skaitytojo funkciją kūrybos procese. Atvirkščiai, beveik visas dėmesys buvo skiriamas autoriui, taip pat literatūrinio kūrinio formai ir konstrukcijai. Literatūrinėje formoje paprastai atsižvelgiama į tai, ar kūrinys yra romanas, apysaka, eilėraštis ar pjesė. Be to, svarbūs aspektai yra ir autoriaus stilius bei literatūrinių priemonių pasirinkimas, pvz., personažo raida, aplinka, vaizdiniai ir požiūrio taškas.
Tradicinėje literatūros kritikoje užduodami klausimai apie tai, ką autorius bandė perteikti, kaip kūrinys dera su konkrečiu žanru, kodėl autorius pasirinko tam tikrą literatūrinę priemonę ir kaip autoriaus kilmė bei patirtis paveikė kūrybos procesą. Atsižvelgiant į skaitytojo interpretaciją, atsiranda dar vienas sudėtingumo sluoksnis. Dauguma šiuolaikinės kritikos ir analizės laikosi universalaus požiūrio, žvelgiant į konkretų kūrinį iš įvairių pusių.