Beat karta buvo vienas didžiausių XX amžiaus kultūrinių judėjimų. Tai, kas prasidėjo kaip literatūros reiškinys, greitai peraugo į gyvenimą keičiantį požiūrį į tūkstančius žmonių visame pasaulyje. Ji apėmė žmonių mąstymo ir elgesio originalumą ir individualumą, išmesdama senąsias literatūros, muzikos, sekso ir religijos taisykles. Poveikis pasaulyje jaučiamas ir šiandien.
Daugelis žmonių rašytoją Jacką Kerouacą laiko ritmų karaliumi. Tai buvo Kerouacas, kuris sukūrė frazę beat, paskelbdamas, kad jis yra Beat Generation. Yra keletas idėjų apie tai, kas paskatino Kerouacą vartoti šią konkrečią frazę, tačiau ritmas bent iš dalies reiškia puikų ir gražų. Kerouacas ir poetas Allenas Ginsbergas kartu su rašytoju Williamu Burroughsu sudarė judėjimo branduolį – grupę žmonių, kurie sulaužė pelėsį ir amžiams pakeitė rašymą.
Kerouacas ir jo grupe tyrinėjo Times aikštę Niujorke, ieškodami naujų potyrių. Jie ieškojo narkotikų, sekso, svaigalų, išprotėjusių žmonių ir beprotiškų situacijų. Kerouacas buvo 1957 m. išleistos kartos Biblijos „Kelyje“ – pasakojimo apie dvi laisvas dvasias, ieškančias nuotykių važiuojant per Amerikos širdį ir kvestionuojančias ja – autorius. Būtent jo spontaniška proza knyga pavertė kvapą gniaužiančiais kalneliais, kurie vis dar įkvepia žmones.
Judėjimo etosas turėjo įtakos visiems menams. Atrodė, kad tuo metu jaunimas išsivaduoja iš senų suvaržymų. Marlonas Brando ir Jamesas Deanas naršė kino ekranus. Džiazo muzikantai, tokie kaip Charlie Parkeris ir Dizzie Gillespie, grojo savo muziką be kliūčių. Lenny Bruce’as suabejojo rasizmu ir seksualumu per savo komedijų rutiną. Tokie menininkai kaip Jacksonas Pollockas sprogdino ant drobės ir suplėšė senuosius meistrus.
Beat karta iš tikrųjų buvo atsakas į ką tik pasibaigusį Antrąjį pasaulinį karą. Kilo klausimų dėl senojo gyvenimo būdo ir socialinių taisyklių, kurių žmonės turėjo laikytis. Daug klausimų, kuriuos uždavė muša, buvo sutikti su teisminiais procesais ir bandymu uždrausti jų medžiagą. Ginsbergo ir Burrougho literatūra buvo uždrausta, o vienas garsiausių Ginsbergo eilėraščių „Howl“ vis dar negali būti grojamas per dienos Amerikos radiją.
Judėjimas nebuvo skirtas kvestionuoti visuomenę, autoritetą ir jos taisykles vien dėl to. Kaip dainavo Dylanas, laikai keičiasi, ir žmonės šaukėsi kažko naujo. Po karo atsirado naujas laisvės pojūtis, o bitų karta pirmavo jį tyrinėdama.
Iki septintojo dešimtmečio pabaigos judėjimas visiškai subyrėjo. Parduotuvėse buvo pardavinėjamos priklijuojamos bitnikų barzdos, o hipiai buvo atvykę perimti permainų mantiją. Kerouacas mirė 1960 m., kai atsiribojo nuo ritmų. Ginsbergo, Burroughso, Nealo Cassady, Gregory Corso ir daugelio kitų rašytojų bei pagrindinių šviesuolių, vyrų ir moterų, nebėra.
Palikimas, kurį bitų karta davė pasauliui, randamas ne tik knygose. „Kelyje“ tebėra viena populiariausių visų laikų knygų, tačiau būtent laisvo mąstymo, visada kvestionuojantis kredo, dėl kurio ritmai bus prisiminti. Jei vienas žmogus vis dar abejoja nesąžininga taisykle ar išdrįsta sukurti originalią mintį, čia kartos dvasia gyvena.