Socialinė lygybė yra retai visiškai įgyvendinama koncepcija, pagal kurią visi visuomenės nariai turi visiškai vienodą požiūrį, galimybes ir prieigą prie išteklių. Būtų nedaug atskiriančių sluoksnių, pavyzdžiui, skirtumai tarp lyčių, rasių, religinių grupių ar pajamų, suteikiančių vieniems žmonėms daugiau galimybių nei kitiems. Tai skiriasi nuo socializmo, kur visi turi maždaug tiek pat išteklių. Vietoj to, tikroji socialinė lygybė reiškia, kad nesvarbu, ką turi visuomenės nariai ir kas jie yra, jie yra traktuojami vienodai ir turi vienodas galimybes.
Socialinės lygybės idėja dažnai yra glaudžiai susijusi su abiejų formų egalitarizmo sampratomis. Ši sąvoka politiniu požiūriu atspindi prasmę, kad visi žmonės nusipelno vienodų teisių ir vienodų sąlygų, arba tai yra judėjimas, siūlantis, kad visuomenė turėtų konkrečiai nukreipti savo išteklius į turto lygybės skatinimą. Pastaroji pozicija yra daugiau socialistinio požiūrio, o pirmoji yra daugelio šalių priimta. Teigiama, kad šie du apibrėžimai yra susiję, nes daugelyje visuomenių turtas suteikia papildomos galios, o nesprendžiant pajamų nelygybės negali būti tikros socialinės lygybės.
Daugelis sociologų teigia, kad tik nedaugelis visuomenių pasiekia visišką socialinę lygybę, nes yra tiek daug būdų, kaip visuomenės išsiskiria į skirtingas grupes. Pajamų lygis yra skirstantis veiksnys, tačiau kiti dalykai, kurie sukuria tam tikrą socialinę nelygybę, yra lyties, rasės, religijos ar etninės priklausomybės diskriminacija. Kai kurios vyriausybės aktyviai skatina socialinę lygybę, užtikrindamos pagrindines teises visiems piliečiams, tokias kaip žodžio laisvė, balsavimas, prisiekusiųjų teismai ir nediskriminavimo. Net ir su šiomis garantijomis visi visuomenės nariai gali būti nelygūs. Dėl nelygybės, pavyzdžiui, švietimo kokybės, net jei jis yra viešas ir nemokamas, gali atsirasti skirtumų, susijusių su piliečių galimybėmis pasinaudoti pagrindinėmis teisėmis.
Kaip minėta, ekonominė padėtis yra didžiulis skiriantis veiksnys įvairiose visuomenėse. Daugelis šalių sunkiai stengiasi ištaisyti šią nelygybę, teikdamos finansinę paramą tiems piliečiams, kuriems jos labiausiai reikia. To ne visada pakanka ir žmonės gali patekti į skurdo ratą, užuot suteikę jiems būdų kilti aukštyn per visuomenės sluoksnius.
Socialinės nelygybės pavyzdys tokiose šalyse kaip JAV, kai žmonės apkaltinami rimtu nusikaltimu. Nuskurdusiems kaltinamiesiems teisiškai atstovauja valstybiniai gynėjai, kurie dažnai stengiasi padėti daugeliui klientų ir gali neturėti pakankamai laiko parengti bylą. Turtingas asmuo gali tiesiog pasamdyti baudžiamosios teisės gynėją. Pastarasis kaltinamasis turi daugiau šansų nugalėti kaltinimą arba gauti sumažintą bausmę, taip pat labiau tikėtina, kad jis sėkmingai apsigins nuo kaltinimo, jei jis yra baltaodė. Didelis afroamerikiečių kalinių skaičius, o ne baltaodžiai JAV kalėjimuose, rodo galimą socialinę nelygybę, kuri dar nebuvo ištaisyta, o tai rodo, kad tiek rasė, tiek piniginė padėtis lemia nevienodą elgesį sistemoje, kuri turėtų būti visiškai teisinga.
Pesimistiškiausi žmonių visuomenės apžvalgininkai socialinę lygybę vadina mitu – tai, ko niekada nepavyks iš tikrųjų pasiekti, nesvarbu, kokie būtų visuomenės vyriausybės, kūrėjų ar dalyvių ketinimai. Kiti laikosi optimistiškesnio požiūrio ir teigia, kad nors visiška lygybė ne visada įmanoma, visuomenės vis tiek gali atsikratyti nelygybės. Įsipareigojusi visuomenė gali ir toliau visą laiką dirbti, kad sudarytų teisingesnes sąlygas visiems savo piliečiams.