2D animacija yra animacijos forma, kai scena ir animacijos veikėjai kuriami 2D erdvėje, o ne visiškai realizuota 3D aplinka. Šios animacijos gali naudoti perspektyvą ir trumpinimą, panašiai kaip 2D nejudantys vaizdai, kad sukurtų gylio iliuziją, tačiau nenaudojama 3D kompiuterinės grafikos technologija. Šio tipo animacija daugiausia buvo sukurta naudojant tradicinius animacijos metodus, kai vaizdai buvo piešiami ant skaidraus lapo, kuris buvo fotografuojamas po vieną kadrą, kad būtų sukurta galutinė animacija. 2D animaciją galima lengviau sukurti naudojant kompiuterines technologijas, nors daugelis animacijos piešimo metodų yra gana panašūs.
Dar vadinama dvimate animacija, 2D animacija buvo pagrindinė animacijos forma prieš atsirandant trimatei arba 3D animacijai. Dominuojantis šio tipo animacijos bruožas yra tas, kad žiūrimi ir animuojami vaizdai egzistuoja tik 2D erdvėje. Tai galima pasiekti filmuojant rankomis pieštus vaizdus ant popieriaus, skaidrių celių ar bet kokio kito plokščio, dvimačio paviršiaus. Priešingai, 3D animacija kuriama naudojant 3D programinę įrangą, kuri leidžia animatoriams kurti skaitmeninius personažų ir aplinkos modelius, kurie egzistuoja visiškai realizuotame trimatėje virtualioje erdvėje.
Nors 2D animacijai kurti galima naudoti skirtingus metodus, tradiciniai animacijos metodai buvo naudojami daugelį dešimtmečių XX amžiuje. Tradicinėje animacijoje, dar vadinamoje cel animacija, vaizdai sukuriami ant skaidrių acetato lakštų, vadinamų „cels“, dažnai piešiant vaizdus tiesiai ant jų. Dažai gali būti naudojami spalvoms suteikti šiems rašaliniams vaizdams, todėl terminas „rašalas ir dažai“ taip pat buvo vartojamas šiems animacijos metodams apibūdinti. Tada kiekviena celė nufotografuojama su nupieštu fonu, kad būtų sukurtas vienas galutinės animacijos kadras, kuris paprastai atkuriamas maždaug 20 ar 24 kadrų per sekundę greičiu.
Šiuolaikinės technologijos labai palengvino 2D animacijos kūrimą, nors procesas yra šiek tiek panašus. Kompiuterio programinė įranga gali sukurti 2D vaizdą faile, kuris veikia kaip virtualus „cel“, o vaizdas paprastai taip pat nuspalvinamas naudojant tokią programinę įrangą. Tada galima sukurti skaitmeninius fonus, paprastai vienoje iš kelių skirtingų grafinių programų, o „cels“ gali būti sluoksniuojami ant šių fonų, kad būtų sukurtas kiekvienas atskiras kadras. Nors sukurti šią 2D animacijos formą vis dar gana daug laiko, ji dažnai yra šiek tiek lengviau ir „atlaidesnė“ animatoriams nei tradiciniai metodai.