Antrojo pasaulinio karo metais Vokietijos nacių kariuomenė laikė Varšuvą, Lenkiją, pasipriešinimo jų ekspansijos planams ir žydų genocidui centru. Vokietija jau keletą metų buvo okupavusi Lenkiją iki 1944 m., kai įvyko Varšuvos sukilimas. Šiek tiek daugiau nei du mėnesius Lenkijos pasipriešinimo namų armija pradėjo kovoti su vokiečiais, bandydama išlaisvinti Varšuvą iš vokiečių okupacijos. Nors Varšuvos sukilimą iš esmės numalšino naciai, šis įvykis buvo svarbus formuojant pokario santykius tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos ir turėjo pasekmių ilgiau nei per trumpas šešiasdešimt tris dienas.
Lenkijos pasipriešinimo namų kariuomenė Varšuvos sukilimą planavo gana ilgai, kol įvyko tikrasis įvykis. Jų tikslas buvo siekti Lenkijos išlaisvinimo, bet taip pat skatinti Lenkijos suverenitetą pokario eroje. Kaip suprato Lenkijos pajėgos, Varšuvos sukilimo raktas būtų Vakarų sąjungininkų pajėgų, įskaitant JAV ir Didžiąją Britaniją, dalyvavimas. Artėjant Varšuvos sukilimui tapo akivaizdu, kad sąjungininkų pajėgos laiku nepasieks Lenkijos, kad galėtų dalyvauti mūšyje. Vietoj to sovietų armija būtų arčiau ir galėčiau padėti kovoje.
Sovietai atsisakė dalyvauti Varšuvos sukilimo planavime ir įgyvendinime, tačiau dar labiau įtempė ir taip silpnus lenkų ir sovietų santykius. Kol lenkai ir sovietai kovojo su bendru priešu – vokiečiais, tuo jų panašumai ir baigėsi. Lenkijos pasipriešinimo namų armija norėjo suteikti Lenkiją pokario laisvei kaip suverenią valstybę, kuri turėjo demokratinę vyriausybę, paremtą labiau vakarietišku modeliu. Sovietai norėjo sukurti komunistinę, prosovietinę vyriausybę, kuri atitiktų jų poreikius Europoje pokario eroje. Dėl šio ideologinio susidūrimo ir kitų esminių skirtumų lenkai ir sovietai nesudarė sąjungos.
1944 m. vasarą sovietų armijai kirtus Lenkijos sieną vykdydama puolimo misiją prieš vokiečius, Lenkijos pasipriešinimo namų armija inicijavo Varšuvos sukilimą. Per pirmąsias kelias dienas Lenkijos armija sėkmingai perėmė didžiąją miesto dalį. Tačiau jie buvo nepakankamai pasirengę ir susidūrė su daugybe nesėkmių, iš kurių svarbiausia – sovietų pajėgų nebuvimas. Sukilimas turėjo trukti tik kelias dienas, tačiau kovos užsitęsė kelias savaites. Nors galiausiai parama sulaukė, ji nebuvo pakankamai didelė, kad sukilimas būtų sėkmingas. Vokiečiai gavo pastiprinimą ir atsitraukė prieš lenkus, ir atsitiko aklavietė. Sukilimas galiausiai baigėsi išsekimo karu, kuriame vokiečiai turėjo pranašumą.