Asmuo, kuris, kaip sakoma, yra bedarbis, todėl turi teisę gauti tam tikras išmokas. Šis terminas kilęs iš Jungtinės Karalystės, kur jis dažnai vartojamas konkrečiai kalbant apie Jobseeker’s Allowance – gerovės formą, kuri siūloma darbo ieškantiems bedarbiams asmenims. Tai taip pat gali būti bendrai kalbama apie labdaros ir vyriausybės finansuojamas gerovės programas; dauguma tautų turi tam tikrą dole formą, nes nori užtikrinti, kad žmonės išliktų pakankamai sveiki ir laimingi.
Šis terminas atsirado Pirmojo pasaulinio karo metais, o pirmasis rašytinis „dole“ pavyzdys pasirodė 1919 m. Šis terminas reiškia labdaros idėją maisto, antklodžių, reikmenų ir, žinoma, lėšų pavidalu. Finansavimas dolei skiriamas iš įvairių šaltinių, priklausomai nuo labdaros šaltinio. Pavyzdžiui, labdaros organizacijos remiasi visuomenės finansavimu ir įvairiomis dotacijomis, o vyriausybė paprastai naudoja mokesčius ir kitas vyriausybės pajamas savo gerovės programoms finansuoti, skirstydama lėšas pagal pragyvenimo išlaidas ir situaciją.
Požiūris į dole skiriasi. Kai kuriuose regionuose žmonės, gyvenantys iš vyriausybės finansavimo, vertinami neigiamai, net jei jie yra priversti pasinaudoti dole tik trumpam laikui. Kitais atvejais žmonės pripažįsta, kad kartais aplinkybės nėra individualios, todėl kai kuriose situacijose žmonės verčia pasikliauti vyriausybės pagalba. Pavyzdžiui, dėl įmonės bankroto ar staigaus įmonės reorganizavimo žmonės gali netekti darbo gana netikėtai, o susirasti naują darbą gali prireikti šiek tiek laiko, ypač slogioje ekonomikoje.
Kad galėtų gauti dole, žmonės paprastai turi įrodyti, kad jie tikrai yra bedarbiai, ir daugelyje sričių gali tekti aktyviai dėti pastangas ieškant naujo darbo. Įprasta, kad vyriausybės pašalpos nesuteikiamos žmonėms, kurie buvo atleisti iš darbo dėl aplaidumo ar prastų darbo rezultatų, o pašalpos skiriamos žmonėms, kurie buvo bedarbiai ne dėl savo kaltės.
Kai kas nors pradeda dirbti, gali būti lengviau gauti kitas išmokas, pvz., maisto kuponus, vaiko priežiūros pagalbą ir pan. Pasaulio regionuose, kuriuose trūksta universalių sveikatos priežiūros paslaugų, vyriausybės finansuojamos sveikatos priežiūros programos, skirtos skurstantiems žmonėms, gali būti atviros skurstantiems žmonėms, o socialiniai darbuotojai patars žmonėms apie išmokas, dėl kurių jie gali ir turėtų kreiptis.