Istoriografija yra tyrimas, kaip pati istorija buvo rašoma ar perduodama per amžius. Atsižvelgiama į įvairias istorinio šaltinio formavimo priemones, pavyzdžiui, naudotų šaltinių patikimumą, istoriją kuriančio autoriaus motyvus, autentiškumą. Istoriografija gali būti laikoma metaistorijos forma.
Žodis istorija kilęs iš senovės graikų žodžio “historia”, kuris reiškia “tyrimas, žinios, įgytos tiriant”. Istorijos šaltinių buvimas suteikia vertingos informacijos apie praeitį. Istoriografai linkę šiuos šaltinius atskirti pagal rašytinę ir žodinę istorijas. Žodinė istorija yra dinamiškesnė, nes plinta iš lūpų į lūpas, o rašytinė – fiksuota ir akcentuoja faktų fiksavimą.
Istoriografija bando šiuos įvairius šaltinius įtraukti į konkretų kontekstą. Tai reiškia, kad istoriografas ne tik priima šaltinio turinį nominalia verte, bet seka šaltinį, ieškodamas įvairių jo formavimo motyvų. Istorinį šaltinį galima suprasti kaip suvoktą iš tam tikros perspektyvos ir turintį tikslų tikslą, susietą su pačia jo gamyba. Istoriniai įvykiai gali būti vertinami kaip šališki dėl jų įrašymo ir pateikimo ypatumų. Istoriografas elgiasi kaip istorijos detektyvas, siekiantis išnarplioti istorijos kūrimo logiką.
Vienas iš klausimų, kurį turi užduoti istoriografas, yra tai, kaip kai kurie faktai lieka įtraukti arba neįtraukti į istoriją. Įtraukimus arba išskyrimus galima rasti palyginus skirtingas vieno įvykio paskyras. Supriešinus šiuos šaltinius, galima suprasti ne tik įvykį iš mažiau šališkos perspektyvos, bet ir nustatyti tikslią šaltinio kūrėjo perspektyvą.
Pagal šį perspektyvą istoriografija nubrėžia kultūrinių ar ideologinių tropų įtaką bet kuriame šaltinyje. Tokiu būdu istoriografai gali klasifikuoti istoriją pagal tokias kategorijas kaip krikščioniškoji istoriografija arba senovės graikų istoriografija. Tai leidžia istoriografui ieškoti istorinio rašymo tendencijų tam tikruose rėmuose, kurie nušviečia tam tikrą istorijos rašymo būdą. Pavyzdžiui, krikščioniškoji istorija linkusi manyti, kad yra koks nors puikus istorinių įvykių planas, pabrėžiantis Dievo egzistavimą, o marksistinė istorija siūlo pasisavinti istoriją kaip klasių kovos istoriją. Todėl istoriografija istoriją suvokia ne kaip objektyvų įvykių fiksavimą, o kaip terpę, kuri išaiškina istorijos šaltinio kūrėjo gyvenimo būdą.