Kieto plastiko lėlės pirmą kartą buvo pagamintos 1940-ųjų pabaigoje. Kietas plastikas pakeitė kompoziciją, medžiagą, kuri anksčiau buvo gaminama lėlėms gaminti. Kieto plastiko lėlės buvo daug patvaresnės nei kompozicinės lėlės, todėl jos geriau tiko vaikų žaidimams. Kietas plastikas taip pat buvo geresnis norint sukurti smulkias detales, tokias kaip pirštų ir kojų pirštų įdubimai.
Formose buvo kuriamos kieto plastiko lėlės; dėl to pelėsio linija dažniausiai matoma kiekvienos kūno dalies šonuose. Tuščiaviduriai liemenys ir galvos buvo pagaminti iš dviejų dalių – priekinės ir galinės -, kurios vėliau buvo suklijuotos. Ankstyvosios plastikinės lėlės buvo suvertos, o tai reiškia, kad jų galva, rankos ir kojos buvo sujungtos su kūnu gumine juostele arba elastine virvele, kuri buvo perbraukta per tuščiavidurį liemenį. Nuo šeštojo dešimtmečio pradžios iki vidurio šios lėlės buvo parduodamos kaip „vaikštynės“ – lėlės su vidiniu mechanizmu, kuris sukdavo galvą iš vienos pusės į kitą, kai jų kojos judėjo pirmyn ir atgal.
Ankstyvosios kieto plastiko lėlės buvo lipdomos iš blyškios kūno spalvos plastiko, tada nudažytos tamsesniu minkštimo atspalviu. Ant kūno dažų buvo pridėta kitų dažytų bruožų, pavyzdžiui, skaistalai ant skruostų, rankų nugarų ir kelių; Dažytos blakstienos; raudonų rožių pumpurų lūpos; ir (arba) nagų lakas ant mažyčių pirštų galiukų. Kai kurioms lėlėms buvo nudažytos akys, tačiau dauguma jų turėjo miego akis: stiklines akis, kurios buvo pasvertos, todėl užsimerkdavo, kai lėlė buvo paguldyta ant nugaros, ir atsidarė, kai lėlė buvo padėta sėdimoje arba stovinčioje padėtyje.
Kai kurios kieto plastiko lėlės, pavyzdžiui, kūdikių lėlės, turėjo suformuotus plaukus, o tai reiškia, kad galva buvo suformuota ir nudažyta taip, kad atrodytų, kad ant jos būtų plaukai. Daugeliui kitų plastikinių lėlių ant galvų buvo priklijuoti perukai. Ankstyvieji perukai buvo gaminami iš moherio, o vėliau – iš saran – plastikinių plaukų, kuriuos buvo galima šukuoti, plauti ir susukti naudojant lėlės dydžio suktukus. Penktojo dešimtmečio viduryje, kai pirmą kartą buvo naudojamas vinilas, kai kurios lėlės turėjo „kaukolės dangtelius“ – vinilo arba minkšto plastiko šinjonus, panašius į perukus, išskyrus su šaknimis plaukus, kurie buvo klijuojami prie lėlės galvos kaip perukas. Vėliau kai kurios lėlės turėjo kietus plastikinius kūnus ir vinilo galvutes su įsišaknijusiais plaukais.
Dauguma ankstyvųjų kieto plastiko lėlių buvo didesnių dydžių, pavyzdžiui, 14 colių, 17 colių ir 20 colių lėlės. Kietas plastikas greitai tapo populiaria šeštojo dešimtmečio aštuonių colių mažų lėlių medžiaga; vėliau kietas plastikas buvo naudojamas net kelioms madingoms lėlėms, kurios išpopuliarėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštajame dešimtmetyje. Kūnai dažniausiai buvo šešių dalių kūnai: rankos, kojos, liemuo ir galva.
Kadangi kietas plastikas yra tokia patvari medžiaga, šiais laikais daug lengviau rasti geros būklės kieto plastiko lėlę, nei rasti kompozicinę ar porceliano lėlę be drožlių, įtrūkimų ar lūžimų. Tačiau šios lėlės nėra be problemų. Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų yra ta, kad kietas plastikas linkęs atsiskirti ties tuščiavidurių dalių, tokių kaip liemuo ir galva, siūlės. Paprastai tokie siūlės atsiskiria dėl spaudimo siūlėms; pavyzdžiui, per stipriai suvertų lėlių kakle gali atsirasti siūlių atsiskyrimų, o lėlyčių vaikštynės dažnai turi atskirimus liemens apačioje, kur yra vaikščiojimo mechanizmas. Šios lėlės taip pat gali įtrūkti ar sulūžti, jei jas numetus, tačiau apskritai kietas plastikas yra daug patvaresnė medžiaga nei tos, kurios anksčiau buvo naudojamos lėlėms gaminti.