Alegorija mene reiškia vaizdinį kūrinį, kuriame pažodinis kūrinys, pavyzdžiui, paveikslo figūros, reiškia idėją, kuri siūlo gilesnę arba lygiagrečią prasmę. Žodis alegorija yra kilęs iš graikų kalbos žodžių, reiškiančių „kitas“ ir „kalbėti viešai“. Alegorijos prasmė kartais perteikiama naudojant simbolines figūras ar kitus simbolius. Alegorinių figūrų ar simbolių asociacijos su kitais kūrinio elementais atsiranda žiūrovo galvoje ir perteikia prasmę už pažodinio vaizdavimo.
Alegorija dažnai naudojama meniniame vaizdavime. Yra dažnai naudojami alegoriniai simboliai, tokie kaip „Teisingumo“ statulos. Abstrakčią idėją vaizduoja apsirengusi moteris. Ji yra užrištomis akimis, simbolizuojanti nešališkumą ir teisingumą visiems, kurie to siekia. Ji laiko svarstykles, rodančias, kad teisingumas reikalauja pasverti faktus ir įrodymus, kad padarytų teisingą išvadą.
Graikų-romėnų mitologijos figūros dažnai naudojamos alegorijai dailėje. Merkurijus naudojamas greičiui simbolizuoti, Venera – meilei, o Neptūnas – jūrai. Kartais mitologinės figūros yra vieninteliai paveikslo simboliai ir naudojami idėjai išreikšti ar istorijai papasakoti. Italų renesanso dailininkas Sandro Botticelli paveiksle „La Primavera“ naudojo įvairius graikų dievus, deives ir nimfas, kad pavaizduotų pavasario atėjimą.
Vokiečių renesanso tapytojo Albrechto Diurerio „Melenkolija I“ yra puikus alegorijos pavyzdys mene ir vis dar tiriamas bei interpretuojamas ir šiandien. Paprastai jis aiškinamas kaip apie melancholiją, kuri gali ištikti menininką, kuriam vaizduotė svarbesnė už protą. Nenaudojami architektūros ir geometrijos įrankiai apgaubia moters figūrą su liūdna veido išraiška. Greta jos sėdi sparnuota genijaus figūra ir atrodo nusivylusi. Apie daugybę paveiksle esančių alchemijos simbolių ir galimas jų reikšmes parašytos ištisos knygos.
Alegorija mene turi labai ilgą istoriją. 1600-aisiais italų autorius Cesare’as Ripa sudarė savo ikonologiją, kurioje buvo išvardyti visi skirtingi alegoriniai simboliai. Daugelis Renesanso dailininkų naudojo jo darbus kaip savo paveikslų nuorodą.
Menininkų autoportretams yra net specifiniai simboliai. Ant menininkės kaklo pakabinama kaukė simbolizuoja gyvenimo imitaciją. Nepaklusnūs plaukai rodo meninės kūrybos siautulį. Audinio juostelė kažkur paveiksle reiškia, kad menininko išraiškos priemonė yra teptukas, o burna surišta tyla.