Neoklasicizmas, kaip jis susijęs su muzika, reiškia laikotarpį XX amžiuje, ypač nuo 20 iki 1920 m., arba maždaug tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Šiuo laikotarpiu kompozitoriai siekė peržvelgti ankstesnius muzikos principus. Kompozitoriai pirmiausia rūpinosi klasikiniu laikotarpiu paplitusiais muzikos principais, bet taip pat iš naujo nagrinėjo kitų muzikos laikotarpių, tokių kaip barokas ir renesansas, idealus.
Klasikinio laikotarpio muzika daugiausia buvo pagrįsta estetinėmis sąvokomis, tokiomis kaip emocinis santūrumas, pusiausvyra ir tvarka. Šie principai priešinosi romantizmo laikotarpio sampratoms, kai kompozitoriai siekė panaudoti muziką iki emocinio kraštutinumo. Jie taip pat skyrėsi nuo XX a. pradžios muzikos koncepcijų, kuri daugiausia buvo eksperimentinė. Neoklasikiniai kompozitoriai nenorėjo visiškai panaikinti neklasikinių principų, nes manė, kad šios sąvokos iš tikrųjų vis dar vertos, tačiau norėjo parodyti pagarbą seniesiems stiliams ir nustatyti pagrindines muzikos ribas, kad ji būtų prieinama ir suprantama. Taigi neoklasikiniai kompozitoriai sujungė klasikines koncepcijas su įvykusia muzikine pažanga, kad sukurtų visiškai skirtingą kompozicijos filosofiją.
Trys muzikiniame neoklasicizme akcentuojami elementai buvo ritmas, kontrapunktas ir tonalumas. Džiazui daro didelę įtaką, neoklasikiniai kompozitoriai dažnai įtraukdavo adityvų ritmą ir sinkopiją. Papildomas ritmas yra tai, kai ritminis pojūtis kontrastuoja su tuo, kaip muzika yra uždrausta arba išmatuojama, o sinkopija – tai ritmo suskirstymas. Kontrapunktas, įprastas baroko laikotarpiu ir J. S. Bacho muzikoje ištobulintas elementas, reiškia du ar daugiau balsų, kurie papildo vienas kitą, tačiau yra ritmiškai ir melodiškai nepriklausomi. Toniškumas – tai toninių santykių formavimasis remiantis vienu klavišu arba toniniu centru.
Neoklasicizmas Europoje vystėsi pagal dvi pagrindines linijas – prancūzų ir vokiečių. Prancūzų neoklasicizmo šalininkai buvo tokie kompozitoriai kaip Erikas Satie ir Igoris Stravinskis. Iš Vokietijos pusės buvo tokie kompozitoriai kaip Paulas Hindemithas ir Ferruccio Busoni. Jungtinėse Valstijose pagrindiniai kompozitoriai, tokie kaip Nadia Boulanger ir net „atonalus“ Arnoldas Schoenbergas, perdavė šių lyderių neoklasikines idėjas tokiems muzikantams kaip Aaronas Coplandas ir Albanas Bergas.
Neoklasicizmas iš tikrųjų yra muzikos filosofija, apimanti norą grįžti prie to, ką kompozitoriai darė anksčiau. Tai reiškia, kad kompozitorius, gimęs po Antrojo pasaulinio karo, vis dar gali būti priskirtas neoklasikinių klasikų kategorijai, o kompozitoriai negali būti apgaudinėjami remiantis vien datomis. Be to, kompozitoriai dažnai keičia savo kompozicinį požiūrį, kai mokosi ir susiduria su naujomis idėjomis, o tai reiškia, kad kai kurie kompozitoriai savo kompozicijoje išgyveno ar gali išgyventi neoklasikinius etapus.