Sent Augustino žolė yra vejos žolė, populiari šiltesnio klimato šalyse, pavyzdžiui, pietinėse JAV dalyse. Tinkamai tręšiant, šios rūšies žolė gali klestėti, todėl veja bus vešli. Šv. Augustino žolei skirtose trąšose azoto paprastai turi būti daugiau nei kitose trąšose. Priklausomai nuo dirvožemio, trąšose taip pat gali būti fosforo ir kalio.
Azotas dažnai yra vienas iš pagrindinių geros Šv. Augustino žolės trąšų komponentų. Ši maistinė medžiaga yra būtina ryškiai žaliai žolei ir nuolatiniam augimui. Azoto kiekis konkrečiose trąšose paprastai rodomas pirmajame trąšų analizės skaičiuje.
Trąšų analizė paprastai atspausdinama ant trąšų pakuotės. Šie trys skaičiai rodo kiekvienos maistinės medžiagos procentinę dalį trąšose. Kiti du skaičiai rodo sveikoms šaknims reikalingo fosforo ir kalio kiekį. Pavyzdžiui, trąšų analizė, kuri rodo 30-5-10, sudarytų iš 30% azoto, 5% fosforo ir 10% kalio. Trąšų, skirtų Šv. Augustino žolei, pirmasis skaičius paprastai yra didesnis nei kitų dviejų.
Kai kuriais atvejais gerose šios žolės trąšose gali net nebūti fosforo ar kalio. Priklausomai nuo dirvožemio, jam gali prireikti tik azoto. Šios rūšies trąšos dažnai vadinamos nepilnomis trąšomis.
Namų savininkai, sodinantys Šv. Augustino žolę, gali nuspręsti išbandyti dirvą, kad išsiaiškintų fosfatų ir kalio kiekį. Jei fosfatų kiekis mažas, trąšose gali tekti turėti šios maistinės medžiagos. Panašiai, jei kalio kiekis dirvožemyje yra mažas, trąšose paprastai taip pat turi būti šios maistinės medžiagos. Trąšos, kuriose yra visų trijų šių maistinių medžiagų, dažnai vadinamos visavertėmis trąšomis.
Yra keletas skirtingų būdų, kaip išbarstyti šv. Augustino žolei skirtą trąšą. Kai kuriuos galima tiesiog pritvirtinti prie sodo žarnos ir purkšti. Taip pat yra miltelinių trąšų, kurias prieš dedant galima apibarstyti arba sumaišyti su vandeniu. Granuliuotos trąšos yra dar vienas populiarus pasirinkimas. Šios granulės dažnai veikia daug lėčiau nei kitos trąšų rūšys, nes jos išsiskiria laiku, tačiau taip pat mažesnė tikimybė, kad trąšos nudegs.
Trąšos turėtų būti tręšiamos, kai šv. Augustino žolė aktyviai auga. Paprastai tai įvyksta pavasarį, praėjus visoms šalnų grėsmėms. Vėliau žolę galima tręšti kas keturias – šešias savaites. Žolės taip pat nereikėtų tręšti stresiniais laikotarpiais, pavyzdžiui, per sausras.